Šiandien supratau. Dieve, kokia aš vis dėlto pavydi. Viskam. Dažniausiai tam, ką tiesiogiai ar netiesiogiai pasisavinu. Nekenčiu žmonių apsimetinėjimo, prisiekiu, čia turbūt labiausiai mane siutinantis dalykas. Nors susirask durų rankeną ir nusišauk. Net drebu iš pykčio. Ir širdis rodos tuoj iššoks, pasivaikščios ir sugrįš. Dar keletą valandėlių ir viskas, manau, nurims. Tiesiog, kartais man sunku tvardyti emocijas.
Gal mėnulio fazė ne ta. O gal pirmadienis daro savo.
________________________________________ ____________________
svajingai skandinu
žodžius į upę
iki kelių
dažniausiai mano šaly
lyja saldūs lietūs
ir žmonės vaikšto šiek tiek pasaldinti
bet šią akimirką
maniškiai rūškani
tiek daug beliko
kad net paslėpt sunku
vis dedu dedu į kišenę
o jie , kiaulės , pabėga
|
Komentarai