. šakėm vandenyje.
"Iš tikrųjų mes mylime tai, ko negalime racionaliai paaiškinti, bet be ko nesurenkame savo asmens ir tapatybės į rišlią visumą. Mylime tai, ką galime ir bijome prarasti ir kas be mūsų prarastų savo egzistenciją. Mes negalime mylėti to, kas egzistuoja ir egzistuos be mūsų. Myli tada, kai širdies logika tau kužda, jog tai vienintelis būdas surinkti savo asmenį ir sukurti prasmingą egzistenciją."
Be spalvų nebūna prasmės.
O be prasmės nesinori vyšninių pomidorų.

Komentarai
arba, šokineti per kalnus ir laukus, ir šaukti - aš esu!
Tai aš jau tikiu, kad suprantamesnės. Aš apie tą citatą išvis porą gerų dienų galvoju ir pernešinėju per smegenų vingius. Apie meilę Tėvynei. Taip. Bet Tėvynė yra objektas, žmogus taip pat objektas. Tos meilės skiriasi, bet gilumo/stiprumo lygmuo gali būti toks pats. Meile dažnai užpildai savo egzistencijos prasmės spragas.
tai cia apie meile Tevynei, na isterijos citatos apie sela buvo suprantamesnes 😄
L. Donskio, visai netikėtame straipsnyje apie Tėvynę.
Kieno citata? 😃