Kilpa
Sidabras trumpam sužibėjo tavo geltonuose akių kampučiuose, bet greit pranyko. Išnyko kaip ir tylūs atodūsiai senajame kaime.
Žvilgtelėjai pro langą, o ten kilpom vingiuojąs seno kaimo kelelis. Kelelis visai panašus į tą, kuriuo į didelį triukšmingą miestą iškeliavo Jis. Kažin, ar kada dar susitiksit...
Traukinys sustojo gęstančios saulės nutviekstoje mažoje traukinių stotelėje. Išlipai ir pažvelgei į dangų. Visai taip pat, kaip prieš ketverius metus žvelgei į jį sėdėdama ant seno uosio šakos. Paėjai kelis žingsnius tolyn. Apsižvalgei. Čia, iškart už apgriuvusio apšnerkšto pastato, irgi stūksojo šimtametis uosis, dar neišsprogęs, kaip visada atsiliekąs nuo nelaukiančių brolių. Medis kaip medis, tik kažkoks ne toks...
"Keturios mezginio kilpos, ketveri metai ir vingiuojančios kaimo tako kilpos, keturios mezginio kilpos, ketveri..."- nepaliajamai aidėjo tuščioj galvoj.
Vakaro vėjyje plėvėsavo tuščia kartuvių kilpa, pririšta prie negyvos medžio šakos.
Tavo akys sudrėko, bandei tvardytis, bet nebegalėjai. Ašaros liejosi baltu liūdnu veidu. Karčios ašaros. Nekentei jų tuomet. Nekenti ir dabar. Niekuomet neleidai sau verkti. Bet... Pirmą sykį po tiekos metų. Po ketverių metų vėl iškėlei virpančias rankas į dangų ir pasileidai bėgt tolyn į žalias pievas, net neatsigręždama atgal.

Komentarai
ir penktas gyvenimas.
grazu bet ir liudna as maniau kad bus linksmas kurinis
labai jausmingas kurinys(nors gal taip buvo is tikruju as nezinau)
kaad cia ner delko pasiept...
Keista... Tikėjaus ironiškų ir pašiepiančių, skaudžių žodžių... Kerzai.. 😘 o čia tu ne juokais atviras pasirodei... Nepyk, jei šita miniatiūra įskaudino.. Žinok man buvo tikrai liūdna skaityt tavo laišką..
zinok skaitydama wos tramdziau asaras!!! o delko net pati nezinau ...😅
grazu ir liudna..;[
Ačiū. Suprasi tik Tu, Genius_loci. Labai Ačiū. Nuoširdžiai.