Pareiga mylėti gamtą
Kai nukeliauju į artimiausią miškelį, prieš akis atsiveria nykus vaizdas - krūvos šiukšlių, butelių bei kitokio pigaus šlamšto. Kyla nenumaldomas noras įsigyti turbo-super-galingą siurblį ir sunaikinti visas atmatas. Galbūt bent šitaip galėčiau atsidėkoti gamtai už tai, kad esu.
Vaikščiodama šukėmis nusėtais girios takeliais suprantu, kokia širdgėla graužią žalią josios sielą. Juk gamta yra visos gyybės, knibždėte knibždančios žemėje, motina. Visi miškai, pievos, žydintys sodai, gilūs ežerėliai, vargonais gaudžiančios pušų viršuūnės - tai dovana žmonijai, teikiama su begaline meile. Nors už meilę mokėti negalima, būtina bent jau atsidėkoti tokiu pačiu būdu. O žmogeliai dažniausiai tik dar labiau ją skriaudžia ar apleidžia.
Žvelgiant į visus kelmus, nulaužytas šakas, sutrešusius rąstus sukyla pyktis. Aš noriu rodyti prieraišumą, pagarbą, padėti gamtos pasauliau, kadangi jaučiu prievolę, bet tai neįmanoma, nes kažkokie tušti buki analūs savanaudžiai žmonės jau po dienos kitos sutryptų išpurentus dirvonus, prišiukšlintų mano išvalytas aikšteles. Žemės gyventojai, kodėl jūs tokie kvaili?.. Visas šis triūsas ne tik dėl švarios aplinkos, viskas dėl jūsų!
Galbūt reiktų sukurti ateities pasaulio vaizdą ir sumontuoti filmą, kuriame būtų vaizduojama žmoniją pasitiksianti gamta, tiksliau, jos liekanos. Kažin ar kam nors patiktų šitoks graudus gyvenimas: pilki betoniniai namai, pilkos gatvės, pilkas rūkas virš merdėjančių miestų, net žmonės pilkais veidias. Niekur nematyti nė lopinėlio žalumos. Jokių jausmų, tik klaikus sąstingis, sustabarėjimas. Gal bent taip žmogeliūkščiai suprastų, jog tas žalias pasaulis pamažu merdėja, nes jam trūksta meilės.
Kad šitaip neatsitiktų, reikia vykdyti savo pareigas. Dėl šios priežasties pakeliu keletą popierėlių. Iš karto palieka truputėlį švariau. Paimu dar kelis. Juk, kita vertus, kažkam reikia būti pavyzdžiu, tad kodėl gi juo negalliu būti aš? Gal vis dėlto atsiras nepažįstamųjų, kurie neterš aplinkos, kurie taip pat iš visų jėgų stengsis mylėti pasaulį?
Nereikia galvoti, jog vien švaros palaikymu galima išreikšti savo jausmus. Gamta džiaugtųsi ir įvairiais jai skirtais meno kūriniais: paveikslais, novelėmis, poemomis ir kitokiais veikalais, kuriuose bent šiek tiek šiltų žodžių ar potėpių skirta žaliajam pasauliui. Deja, jų kasdien vis mažiau, bet manau, jog dar ne vėlu taisytis - lankytis parkuose, soduose, miškeliuose ir ieškoti įkvėpimo bei nebijoti kurti.
Tokioms mintims bezujant galvoje patraukiu namų link. Gaila palikti šį apleistą kampelį, kuriam taip trūksta meilės! Ne tik gaila, bet ir baugu, nes atrodo, jog po dienos kitos iš gamtos neliks nieko, tik kalnai pūvančių niekniekių. Akimirką net pasigirsta tyli dejonė. Gal tai gamta verkia? Gal bando priminti žmonijos pareigą ją mylėti?
Nesvarbu, jog meilė - psichinė liga.
2006-04-20

Komentarai
Seitan seitan wata faka? 😃
Man irgi dažnai kyla tokios mintys, nors jei ištiesų joskildavo anksčiau... tik tiek galiu pasakyt, kad kitų neišauklėsi tad bent pati nešiukšlinu... gražiai parašyta 😃
vargonais gaudžiančios pušų viršuūnės..? metafora, bet nelabai vykusi. o siaip kad ir akipo buciau uz gamtos apsauga, amnau, kad siuksles yra antroje vietoje po oro tarsos.
Vat del to, mano svajone yra bent karta gyvenime nukeliauti ten, kur zmogaus nepaliesta civilizaija ( o jei paliesta - tai minimaliai ta prasme, ne pristatyi miestai etc.. )
tesingai parasyta ... zmones tikrai dabar nelabai wertina musu gamta ... o kai nueini prie juros ir pamataio kokia i kranta bangu ismesta zuvi darosi pikta .. wisur tik tarsa tarsa tarsa ... taigi zmones pawasaris atejo tai pradekime ir mastyti normaliau gal ? negaila paimti wiena siuksele nuo zemes ir ismest i konteineri ... zdz palaikau sio dienorascio autore 😃