Prarasta vaikystė
O dabar...
Dabar tu matai tuos pačius vaizdus. Spalvos lyg ir tokios pačios, bet jau kitokios. Jos išblukusios. Jos varginančios akis. Smėlis, ir tas kažkoks sausas, kietas, nykus. Klevai supykę, be lašo gyvybės. O ir spinduliai tik erzina, gramzdina neviltin. Neliko nei gaivos, kurią akimis rydavai iš ledo tirpsmo balutės. Nieko. Viskas taip svetima.
Pastebėjai dvi besivartaliojančias ant karstyklės mažyles, tokias nerūpestingas ir žvirbliškai krykštaujančias. Sudiegė giliai. Jos sau žaidžia, džiaugiasi saule. O tu... Niekada ir neišmokai šio menko triuko.
Pavydo apimta ir tu buvai bemėginanti apsiversti, bet kažkas sutūrėjo. " Atrodai juokingai. Tau jau nebegalima žaisti, nes ką nors sulaužysi, sudarkysi," - kuždėjo sąmonės balsas, - "Gal tu ir vaikas, bet jau nebe tas vaikas, kuris buvai seniau. Praslinkusios vaikystės žiema galop baigėsi."
Taip. Tavo vaikystės nebėra. O kas liko? Tik tuščia neapykanta šiam tikrajam bukam pasauliui. Juk anksčiau jo nė nepastebėdavai. Gyvenai visai kitaip.
Ši tikrovė pernelyg nyki ir žiauri, per daug joje pilkumos, kad išliktumei čia ilgiau. Gi velniškai nenori priklausyt šiam bukagalvių maskaradui. Norisi tikrų spalvų, spalvų, kurios amžinai neišbluktų. Gal dėl šio beviltiško noro pasileidai bėgti į žalias pievas, išskleidus rankas už nugaros it sparnus. Tu grįši į vaikystę, kurios neprarasi niekada.
2006-04-12

Komentarai
hey .. noriu but maza mergaite, nes uzaugt as niekad nesvajojau.. ko nepasakytum apie daugeli vaiku, kurie nori uzaugt.. bliamba mano puskes 5metuku idealas yva... :-( nuostabus diaris
Tu grįši į vaikystę, kurios neprarasi niekada. tiesiog.
vaikyste...as irgi kartais jos pasiilgstu.
Gaila kad būdami vaiakis nesuprantame kaip gera jais būti...O užauge vaikais būname dažniausiai tada, kai niekas nemato... Gražiai prašei. labai šiltai 😃
Giliai giliai, iki pat plaučių... ilgesinga.