KūrybaEilėraštis
Klajojantys lapai
Besivydami raudoną saulę
Bėgdami nuo šešelių milžinų
Tamsos ir negandų šalies
Pralenkti laiką bandėm
Pasileidom vėjo pučiami
Blaškomu buriu pirmyn
I saules šviesą skaisčią
Tikėdami degančia viltim
Bet mes tik lapai
pageltę, atsiskyrę, vieniši
Nelemta mums padangę užvaldyt
Ir tapti paukščiais be sparnų
Širdies turtus iškeitę
I naujų laikų viltis
Mes verkiam tyliai
Ir tariame zodzius nebyliai
Nebėra kam mūsų išklausyti
Nes mes tik lapai
Paraudę, nukritę, pasmerkti
Ir i toli nunesti
Tamsa pavijo mus
Ir lėtai prarijo
Apglobė tyla
Kurią sudrumsti nevalia
Graužia mus jau kirminai
Ir nykstame lėtai...
Bet mes juk lapai...
Purvini,puvantis ir mirę...

Komentarai
Kai deliojau sitas mintis sireikiskiu parke, net nepagalvojau jog po metu pats patirsiu ka tai reiskia... Likimo ironija. Aciu uz jusu komentarus,malonu girdeti 😃
Gražu ,ir pabaiga stipri,pliusas
Geras eilėraštis apie mus ,apie dabartinį pasaulį ir mus jame, ir mus apskritai visame kur....Taikliai parašei,taip ir aš suprantu,už tai devyni balai........Tau išeina gilesni eilėraščiai,į kuriuos norisi įsigilinti..Šaunu.....
Tu žinai mano nuomonę pie Tave, Vladai..😘
Daugelis turintys savojonių zmonių nori padaryti tai, kas neįmanoma,net jei tai ir akivaizdu...Tuo ir yra žavios mūsų svajonės 😃
labai gražu! "Ir tapti paukščiais be sparnų" paveikė mane ši eilutė.