KūrybaEilėraštis

Praeities šešėlis


Išėjau į gatvę šaltą
Atverti savo šilumos
Sustabdyt akimirką norėjau
Kai kely stovėjau

Juodoji gatvė skendi tamsoje
Skverbiasi lašai pro rūką
Tvindo mano veidą
Ir viską jie nuplauna

Šešėliai milžinai sustingę
Saugojo gatves
Paskendusiais tamsoj, ruke
Simfonijoj lašų

Galva žemyn nusvyra
Į praeitį grimzdama
Širdy man darosi ramu
Tačiau aš ten nesu

Kryzkelėj aš gyvenu...

Komentarai

Sahja

Tarsi sustabdei tą akimirką,kuri buvo aiškiai ilgesnė,tačiau tau tiksliai ,pavyko ,ją sustabdyti ,šiame eilėraštyje...Lyg sulėtinai veiksmą,kuris skaitant lėtai slenka....Dešimt balų,tegul bus...'''''......''''''

Genqr

Sutinku,tikrai nesirimuoja 😃 Tada buvo svarbu ideja, jausmu ekspresivumas (kad ir kaip keistai tai skambetu, nes naktinis lietus man nekelia emociju proverzio o kaip tik ramina, taciau butent sis kontrastas tarp lyrinio objekto vidines buseno ir aplinikos,kuris lygiagretus laiko erdvems, padeda labiau atskleisti minti), spontaniskumas,kuris tarsi fotografijoje turejo iamzinti ta akimirka mano galvoje 😃

_Mayra_

Siektiek nesirimuoja, bet labai grazu 😘