Kai manęs nebebus
kuriuos vos tik įšėjęs surandu
kaip klevo lapas skrendantis tik pavėjui
keliauju numintais takais rutinos ir vargų,
užtenka!
Atidaviau save visiems, kokį mane matyt visi norėjo
darbų jūros nublokštas sveikatą palydėtą
ir šypseną mylimai merginai skirtą
ir savo ego kam tikrai reikėjo
tik palikau aš tyrą širdį vaikiškom svajonėm,
bet nieko užtai negavau nei šilto žodžio, nei medalio...
Tik vėjo blaškomas klevo lapas patapau
su visa tai kuom aš buvau...
ką aš dariau, įskaudinau, mylėjau ar kentėjau
prie klevo, akmenio, mylimo žmogaus ar šiaip,
tačiau manęs nebus, nes pranykstu kaip permatomas šlapias stiklas,
kurį lieti, pro jį žiūri, bet nieko nejauti..
Tik atslenkantys sunkūs lapkričio debesys
apsunkę šlapinasi tekšėdami tylų lietų,
nykią dieną ir mano nebūtį virtusią debesim,
keliaujantį ir nešantį į šlapią žemę stingdantį gruodą...
Kai manęs nebebus viskas liks kaip buvę
gal kažkas kažko nemylės, negirdės, neturės
juoko ir šokio laukuos su ramunių apklotu
prie bedugnės slenksčio, ten kur aš randuos
kaip vėjo blaškomas klevo lapas belikęs
su visa tai kas aš buvau...
ką aš daviau, įskaudinau, mylėjau ar kentėjau
prie klevo, akmenio ar mylimo žmogaus,
tačiau manęs nebus, nes pranykstu kaip permatomas šaltas stiklas,
kurį lieti, pro jį žiūri, tik nieko nejauti.

Komentarai
....ir man šį eilių norisi skaityti dar ir dar. tiesiog skaitosi + artimas širdžiai
Taip teisingai pastebėjot čia išties eilės. Beje, jose yra nemažai tiesos..
Grazu,tikrai grazu...Bet jei tai tavo jausmai,tada liudna...Rodos,situo eilerasciu islietas skausmas...😅
O. Labai fainai sakyčiau. Atrodo įprasta tema, bet viskas taip sutvarkyta, jog tikrai norisi skaityt dar kartą.