Dienoraštis #8203
ir taip mažus epizodus
suku rankenėlę
perkeisdama kadrus
nesivaipyk
mintyse išnyrantis
veidas graudina
kankina ir tyla -
praregėjimas garantuotas
išmetusi kortas
tarsi pinigus
ieškosiu lemties
išgautas likimo kodas
lemtingą akimirką
priverčia susimąsčiusiai atsitraukti
tąsyk kai eilinį kartą
grįžęs po pamokų
pastebėsi išnyrantį šešėlį
čiupkis už
sagos
***
uodų sukandžiotos kojos
primena kad jų negalima
palikti vienų lauke
naktiniais pietavimais
išgarsėjusi tyla
ir vėl šlamščia mintis
juodai apvestos akys
mąsto -
pasaulis fotografijomis
paveikslais muzikiniais kūriniais
ir knygomis
prasivelka pro šalį
niekaip neleisdamas iki galo suvokti
šios instaliacijos šaknų
purvinais pirščiukais
nučiupinėtos nuotraukos
susidėvės
per greit
***
iškosėtos ryto gėlės -
o buvo tokios
gyvos
nepyk nesumindžiojus
neužaugs kitos
tokios gyvos
išmaišytas puodelyje vakaras
gaila cukrus baigėsi
taip skaudu
kiekvienąkart
naikinti tamsą
uždusęs bet vis dar
dusdamas įlekia
rytas -
bandys išgelbėti vakarą
o gėles - kitąkart
***
kažkaip instinktyviai
užuodusi ilstančio lapo
versmės laisvę
pagyvėju išliedama
savo ne tą energiją
nusivaliusi smėlėtas
rankas į savo balkšvus
rūbus trykštu
beveik laime
beveik pasinėrusi į
tylą laikau už
skverno garsų tavo
šypsnį
atrisnodamas paliktas
taurėje ar stiklinėje slaptas
raštelis apie buvusius
pirkinius būsimam gyvenime
palieka mano
veide nuostabos krypsnį
gaila kad stalas
švarus sumeluočiau kad
netyčia sudaužiau
***
svarbiau negu
gurkšnis oro patyliukais
įsiropščia mintis
lydima ir atsivedusi
dar kelias abejones
abejojanti keliu einanti
beveik nemieganti
dėl dažno vaistų vartojimo
bet vis laukianti
kol kelio ženklai surūdys
išgirdusi netyčia pasirodžiusią
tylą slapta įgrūda ją kampan
pavėluotai bet beveik tiksliai
atsikirtusi tavo jėgai mano
žodžiui vėl tavo jėgai
sutirpo
perėjau į kitą pusę
o pusė nenorėjo manęs
paliko kelio vidury
abejojanti surinkau akmenis
kuriuos mėtei į upę
***
šiaip jau pernelyg
rimtai pažvelgusi į ne
itin taktišką tavo elgesį -
įkyriai spoksojai į mane -
sutrikau it raudonas obuolys
patyrusi kas būna droviems
bijodama iškristi iš
žaidimo porinau
krankliams išsidavinėjau
ant kiekvieno kampo
žodžio noro
nepagavęs nesuprasi
kokios šiandien aš
šiek tiek meniškos sielos esu
kokios tu nesi
bijau likti bet
baimė lieka ir neapleidžia
aš traukiuosi nes tu tik
prisirišęs mane
nailonine virvele leidi žengti
pirmyn
***
paskubėjęs tarp
sienų palikai
juodai baltą sukarpytą
veido siluetą
ištrynei ir nuvalei
nuo namų briaunų
nežinomus ženklus
raides užmigdančias
praeivius abejingumu
paskirtas laikas
netyčia prabėgo
ir tu nespėjai stot
į minią praleidęs eilę
dabar nebegausi mano rankos -
deficitas
kortelėmis išduodamas tylėjimas
brukamas per prievartą
o kartais pats įsisiūlo ir jau
nebesupranti kur eini
galbūt vis dar stovi eilėj
o gal prekystalis
jau tuščias

Komentarai