KūrybaEilėraštis

Mirtis


Sienų spalva - nesvarbu,
Vis tiek aplink - tamsu.
Jau nieko negirdžiu,
Tik aplink daug akių…

Esu sukaustyta strypų,
Ir nuo jų šalčio pamažu tirpstu…
Girdžiu savo širdies dūžius
Ir ašaros jau greit išdžius…

Akys - sielos veidrodis,
Tačiau dabar jos nieko neberodys…
Mano kūnu nuvilnija mirties banga,
Pagaliau taip ilgai laukta valanda…

Jaučiu kaip nutirpsta pirštai,
O mano galūnės atsijungė prieš tai…
Kraujas pradėjo veržtis pro nosį,
Tikriausiai mirtis jau ant nosies.

Guliu aš čia ir nieko nejaučiu,
Jėgos apleidžia visai pamažu.
Nepajaučiu kaip proto netenku,
Ašaros srūva upeliu…

Iš kur ten tiek sūraus vandens
Mane ašaros greit paskandins…
Pajuntu kraujo skonį burnoje
Bejėgiškumo jausmas apima mane…

Kada gi aš numirsiu…
Mintis tokia tik galvoje.
Guliu dabar aš lovoje
Ir niekas nenutuokia,
kaip su gyvenimu žaidžiu…

Tarsi su mažu vaiku…
Tai įkvepiu, tai iškvepiu,
Bet nuo to nė kiek ne geriau
Mano plaučiai atsisako dirbti jau…

Galvoj vis ta pati mintis:
“Mirtis, mirtis, mirtis.”
Kada mane ji palankys,
Kiek gi laukti tos palaimos?

Štai pajuntu jos ranką ant kaktos,
Ji mano paskutinį žodį pakartos,
Tada gyvybę savo jai aš duosiu
Ir kūno šiam pasaulyje neteksiu…

To nė kiek nesigailiu,
Mirtį pasirinkau pati,
Kiek gi galima gyventi nevilty?
Mirti daug lengviau…

Komentarai

Chir

Nors rimavimas ir pateikimas man nelabai patiko, bet pati tema patraukia savo skausmingumu ir gilumu.

Sielos_dulke

liudnas grazus eilerastis gal istikruju taip atsitiko nes parasyta lb tikroviskai

prieblanda

Man patinka tokios temos...bet pats pateikimas tai nelabai čia... 😅

imperfect_sky

lyg ir panasu i tai kaip ivyksta realiai