Vakar buvau prisėdusi rašyti naujo dienorasčio, tačiau šitas kompiuteris išdavikas išsijungė nespėjus pabaigti todėl rašau šiandien. Norėjau trumpai kažką apmąstyti, bet kadangi nelabai prisimenu ką tai tikriausiai rašysiu visai ką kita. 

 Pasiilgau muzikos. Ne tos popsinės. Tikros. Ne, ne Mocerto ar dar ko panašaus(nors gal...). Noriu sunkaus metalo ar gotiško roko. Arba tiesiog elektroninės muzikos. Nežinau. Ko nors siaubingai gero. Kad plėštų ausis ir sužadintų paslėptą žvėriškumą. Kad tai būtų tokia muzika kuri atitiktų mano jausmus ir galėčiau nuo jos purtytis. Bet tai yra tik mano mintyse. Aš niekaip negausiu tos muzikos. Pirma su šiuo internetu aš niekaip neišklausysiu(reiktų laukti pusvalandį kol užkrautų). Antra tai nėra ta vieta kur galiu klausytis muzikos. Taip, tai mano namai, bet aš juose ištikrųjų negyvenu. Ištikrųjų aš neturiu namų. Čia daugybė blogų prisiminimų. Čia patėvis, kuris manęs nekenčia ir aiškiai tai parodo. Čia suknistos svajonės, kurios taip ir liks svajonėmis. Nekenčiu šios vietos. Čia muzikai nėra vietos. Čia tik dramoms ir tragedijoms vietos visada bus. Bet šiandien aš išvažiuoju pas tėvą. Tiesa, ten taip pat nieko gero("pamotė"). Bet geriau nei čia. Ten bent turėsiu savo plotą. Tiksliau kambarį. Tik problema jog ten nėra interneto. Tai reiškia, kad visą savaitę manęs čia pamatyti nebus įmanoma, nebent stebuklingu būdu gausiu kur nors prisėsti.

Didžiuliai debesys atrodantys kaip cukraus vata mane pralinksmino. Pajaučiau norą pasistiebti kaip maža mergaitė ir pabandyti pasiekti. Stiprus vėjas privertė mane susigūžti nei neištiesus rankos. Kodėl svajonėms sutrugdoma išsipildyti to net nežinant? Dažnai žmonės griauna kitų svajonių pilis, jų nematydami. Mes išsigalvojame geriausius draugus, mylimuosius. Išsigalvojame džiaugsmą, liūdesį, ašaras. O jie paima viską ir sugriauna. Jie nežino, kad sugriovė. Galbūt tik jaučia. Kartais. Retkarčiais. Bet mes vis tiek ant jų pykstame.   Pykstame, nes norime pykti. Nes norime turėti jausmą. Nebūti tušti. Nebūti tuščios vaikščiojančios dėžutės. Kartais išprovokuojame žmones sukurti mums jausmą. Tyčia stengiamės juos supykdyti, kad jie supykdytų mus. Nuliūdinti, kad jie nuliūdintų mus. Pralinksminti, kad jie mus pralinksmintų. Bet mes nenorime nieko blogo. Tik norime kažką viduje turėti. Kažką kas verstų mus jaustis pilnaverčiais.  

Komentarai

gitariste

Ištikrųjų tai tiesa.

4Blackberry

Man patiko mintis apie išprovokuotą jausmą...