Niekada negalėsiu.

 Pirmas mano dienoraštis. Verta jį rašyti? Taip, tikriausiai...

 Penktadienis. Nekenčiu penktadienių. Visi penktadieniai primena man vieną penktadienį. Penktadienį sužinojau, kad JIS mirė. Tada visą dieną pragulėjau žliumbdama kaip mažas vaikas. Nuo to laiko nebeverkiau. Nei karto. Nebemoku verkti. Kiekvieną penktadienį nieko neveikiu, tik galvoju. Kiekvieną penktadienį susisuka galvoje ir elgiuosi kaip niekada nesielgiau. Kaip mano klasiokės sako "balti arkliai užplaukia". Net anglų kontrolinis neprabudino. Atrodo vis dar esu toje dienoje, vis dar mintyse rėkiu, vis dar tame košmare. Šlykštus jausmas.

 Kaip pamiršti tai ko pamiršti negali? Kaip gali mylėti mirusį ir nei karto nematytą? Praėjo daug laiko, bet šiuos klausimus vis dar sau užduodu. Negaliu to taip paprastai atsikratyti. Galiu būti šalta, atsiribojusi. Galiu nieko nejausti. Bet JO pamiršti negaliu. Niekada negalėsiu. 

Komentarai

gitariste

Ačiū tau 4Blackberry. Tiesa ką rašei. :) Misantropia, labiau save. Ačiū gedged. :) Oblina, ir negaliu, ir nenoriu pamiršti. Savotiškas savęs kankinimas. Žinai, kad skaudės, bet vis tiek prisimeni. Ir keistu būdu gauni iš to malonumo. Galbūt dėl to ir nenoriu pamiršti. Ne tik negaliu.

Oblina

negali pamiršti ar tiesiog nenori pamiršti?

gedged

Stiprybės! :)

Misantropia

Ką tu bandai apgauti? Save ar mus? Gerai, jei tik mus.

4Blackberry

Labai daug savęs aš pamačiau šitam dienoraštį... Daug ką priminei. Pirmas ir nuostabus tavo dienoraštis, ačiū :)