Norėčiau paskraidyti. Tik neaukštai. Bijau aukščio. Nemėgstu. Tik ne viena. Jau užsibuvau savo kvailo vienišumo name. Turėjau būti ten tik svečias. Išėjo, kad ten apsigyvenau. Skraidyti, skraidyti, skraidyti. Nenoriu gulėti ar sėdėti. Nenoriu valgyti. Noriu skristi. Noriu. Prašau, paskraidykit su manim... Nebenoriu būti vieniša. Nebenoriu naktimis savęs apsikabinti, kad jausčiausi jog kažką artimo turiu nors tai būdavau( ir vis dar esu) aš pati. Naktimis noriu pakilti aukščiau debesų. Paukščių Taku.

 Prisiminimai užklumpa. Geri pasimiršta. Blogi kartojasi. Žmonės išduoda. Skaudina. Daužo tarsi stiklo taurę. Atšipau. Nebeskauda. Tegul. Nesvarbu. Geriau turėti kažką negu neturėti nieko. Kažkada prižadėjau sau ieškoti tikro draugo. Ne. Tai ne man. Lauksiu. Nebedaug liko laukti. Jaučiu. Noriu tikėti savimi. Žmonės verkia. Pasitiki, įsimyli. Nemato tikrojo žmogaus, o po to tik verkia matydami to pasėkmes. Guodžiu juos, nors jie patys kalti. Jie patys susikuria sau ašaras. Aklai tikėdami jie kyla vis aukščiau. Skrenda į saulę. Saulės spinduliai juos apakina. Jie sudega. Religingiems lieka pasimelsti ir pagalvoti. Netikintiems tik pagalvoti. Tačiau dangus juos priglaus. Jų dulkes.

 O aš šypsausi prisiminusi kaip prieš pat vaidinimą, pastatytą aklos buvusios draugės(dabar apie ją galima paskaityti delfi.lt), sėdėjau ant brolio kelių. Tikriausiai kartu gražiai atrodėme. Aštuoniolikmetis vaikinas su sijonu, močiučišku megztiniu, skarele, akiniais(savo), laikantis rankoj lazdą ir mažoji jo sesutė(nors to niekas nežinojo ir aš nebebuvau maža) apsirengusi balta suknele(vestuvine, sena, nemadinga). Aš vaidinau rožę, o brolis senutę. Vaikai juokėsi taip mus pamatę. Jiems ir buvo skirtas tas kalėdinis vaidinimas.

 Tada skraidžiau. Noriu ir dabar. Tik ne viena. Galbūt kas nors taip pat nori? Juk paukščiai taip pat retai skraido vieni.

Komentarai