Supynės ir mano Medis
Nejučia supdamasi ant neseniai sukonstruotų supynių prisisminiau... Vietą, aplinką, garsus, kvapus. Viską ką mačiau, jaučiau būdama toje vietoje. Supdamasi ant supynių, kai tėvai dar nebuvo išsiskyrę.
Čia mėlynas dangus besiskverbiantis pro medžių šakas, vienišas paukštis kažkur skrendantis, elektros laidai, miškas ir saulė. Po truputį besileidžianti saulė. Ir vėjas atnešantis dvoką nuo vištų. Vėjas mano draugas. Jis smagiai taršo plaukus ir meta sruogas ant veido. Tačiau tas kvapas. Nepakenčiamas. Ten, pirmosiose supynėse dangaus nematyti, tik metalas. Jos buvo pritvirtintos ne prie medžio, o prie didžiulio stačiakampio, kuriame buvo pilamas vanduo šalia stovinčiam lauko dušui. Grynas oras nepritvinkęs kvapų. Kartai kur nors sulojantis šuo. Dirvožemis. Keletas medžių. Pievelė ir kaimynų sodas. Tos supynės bjauriai girgždėjo, kai metalas tryndavosi ir atsiskirdavo nuo kito metalo. Viskas ko reikia - supynės, o vieta, vaizdai, aplinka ir garsai nesvarbu. Nors ir supdamasi ant šių supynių, aš mintimis supausi ant pirmųjų ir nepakartojamų, nes norėjau būti ten. Ne čia.
Supausi nuo vaikystės. Be supimosi nebuvo praleista nei viena diena. Bent truputį. Bent kartą. Supynės tuo ir žavios - prie jų priprantama. Jos ramina, primena viską ką buvai pamiršęs. Supdamasi negalvoju apie mirtį kaip apie gerą dalyką, nebenoriu mirti, nebenoriu pjaustytis. Vakar galvojau kitaip. Vakar galvojau visiškai atvirkščiai. Supynės parodo grožį. Užverti galvą, užsimerki ir siūbuoji pirmyn atgal, pirmyn atgal - nuostabus jausmas. Besisupant daug kas atrodo kitaip - gražiau ir nebesinori palikti šio pasaulio. Tačiau jei rytoj nenueisiu pasisupti, galvosiu taip pat kaip vakar, o poryt galvosiu taip pat kaip šiandien, nes vėl būsiu pasisupusi. Pasistengsiu kiekvieną dieną - taip ramiau.
Supimosi džiaugsmą man suteikia Medis. Jis kenčia per mane. Aš supuosi, o grandinės Jį graužia. Jis leidžiasi mano žudomas. Jis leidžia man Jį skaudnti, kad patirčiau bent trupinėlį laimės. Aš bjauriuosi savimi, nes Jį skriaudžiu, tačiau tuo pat metu pasineriu į euforiją. Man gera suptis. Mes vienas kitą žudome, bet kartu vienas kitu žavimės. Aš kalta, kad Jį zulina grandinės. Dėl Jo lieknumo į mano klubus įsirežia tos pačios grandinės, kaip ir į Jį patį. Abiems skauda. Mes žavimės vienas kitu. Aš - Jo pasiaukojimu dėl manęs. Jis - mano jausmais, mano meile Jam. Jis myli mane. Aš myliu Jį. Ištikimybė.
Ateis laikas kai iš čia išsikraustysiu, o laikrodis jau tiksi. Galbūt čia atsikraustys kita trylikos metų mergaitė. Galbūt ji taip pat paprašys mamos ir patėvio padaryti jai supynes. Galbūt mama jai lieps suieškoti tinkamą medį. Galbūt ji išsirinks būtent TĄ medį. Galbūt ji taip pat Jį zulins ir kankins supdamasi. Galbūt. O jei ji neišsirinks medžio, neprisimins visko kas buvo. Neprisimins garsų, kvapų, vaizdų. Ji neturės medžio. O jei ji vis dėl to išsirinks mano Medį tegul būna šalia jo amžinai. Tol kol numirs. Medžiai gyvena ilgai, tačiau atiduoda savo meilę tik vienam žmogui. O žmonės gyvena trumpai, tačiau savo meilę atiduoda daugybei žmonių ir šitaip ją iššvaisto. O medis... Medis žudosi, kad jo žmogus taptų laimingas ir nenorėtų nusižudyti, kad nebandytų to padaryti dar kartą. Žudosi. Gydo. Leisdamas ant jo suptis.

Komentarai