Tikrovė ir sapnas.
Aš ėjau dideliais žingsniais, nors niekur nereikėjo skubėti. Nereikėjo nuo nieko slėptis. Tačiau man įgimta taip eiti. Aš įpratau taip eiti. Nemėgstu žmonių. Stengiuosi nuo jų pabėgti.
Mano žvilgsnis užkliuvo už rausvos spalvos griovyje. Sustojau. Tai buvo paukštukas. Negyvas. Garsiai pasišlykštėjau ir nuėjau toliau. Žengiau tris žingsnius, sustojau. Apsigrežiau, išsiėmiau keletą nosinėlių ir grįžau atgal. Spėjau savęs paklausti mintyse:
-Kodėl tai darau?
Atsakiau:
-Todėl, kad nenorėčiau, kad mano kūną paliktų griovyje ir praeitų.
Paėmiau tą paukštį , kuris tikriausiai buvo liepsnelė, tarp nosinėlių. Grįžau namo. Nenutrenkiau jo kur nors kieme. Nešiausi jį kartu su savimi į kambarį. Padėjau ant stalo. Nusiėmiau rankinę. Nusimečiau paltą ir kepurę. Iš rankinės ištraukiau butelį limonado, maišiuką sausainių ir numečiau ant didžiulės lovos esančios per metrą nuo stalo. Išsiėmiau sausainį. Kitą. Žiūrėjau į baltą gumulėlį. Limonadas. Vėl sausainis. Su razinomis. Nemėgstu razinų. Dar kart pervysčiau paukštuką. Dabar jis atrodė kaip katik gimęs kūdikis.
Paėmusi jį išėjau į lauką. Kirtau įstrižai kiemą, perėjau siauručiu takeliu išmintu tarp tvarto ir grūdų sandėliuko. Tiesiai dirbamas laukas. Ne, jis netinka. Pasisukau į kairę, perėjau lauką. Nuėjau į kaimynų sodą. Po obelimi. Vasarą ten rinkdavau obuolius(nevogiau). Šalia kamieno medžio šakele pradėjau kasti duobelę. Paukščio nepaleidau iš rankų. Dar žemė įšalusi. Kasiau rankomis. Dabar jau nebe tik nagai juodi- visos rankos. Paguldžiau jį su visomis nosinėlėmis. Baltas karstas. Bėriau žemę. Lyginau delnais. Apkabinau obelį, priglaudusią paukštį. Paglosčiau ją ir grįžau namo.
Niekas nelaidoja negyvų paukščių. Apskritai nelaidoja gyvūnų. O aš juos visada palaidodavau. Žiurkėnus, prisiglaudusią ir pas mus padvėsusią katę, rastą negyvą kirstuką, triušius. Tik vieno gyvūno nepalaidojau. Savo šuns, kuris buvo su manim nuo pat vaikystės. Tėvo paliepimu veterinaras jį užmigdė, man nei žodžio nepasakęs apie tai. Kai atvažiavau tik skėsčiojo rankomis ir mikčiojo, kad šuo senas ir ligotas buvo. Neprieštarauju, bet reikėjo man pasakyti.
Nežinau kodėl tai darau. Tiesiog elgiuosi ir nematau tame nieko blogo. Nors iš šalies turbūt keistai atrodė, kai kažkokia mergina kažką paėmė iš griovio ir nusinešė su savimi.
Tai buvo vakar. Ištiesų. Man pačiai nuo savęs šiurpu. Bet palyginus su vakar diena, ši naktis buvo bjauresnė. Sapnavau siaubingą sapną. Sapnavau jog mane bandė išprievartauti. O aš rėkiau kiek galėjau ir stengiausi atsiplėšti nuo to vaikino sapne. Bet viskas buvo veltui, nes mes buvom kažkokiose džiunglėse ir jis turėjo labai stiprias rankas, kuriomis mane laikė. Atrodo net jaučiau skausmą. Atsikėliau 7h ir pagalvojau "visai kaip į mokyklą". SIAUBINGA.

Komentarai
Sutinku Oblina. Taip, esame vieni kitų maistas. Tačiau dabar jau viskas. Ką padariau to atšaukti negaliu. Nebent atkasti, bet tai būtų dar kraupiau nei jį palaidoti. 4Blackberry ištiesų taip buvo.
Tą ir reiškia. Kai žmogus tampa toks geras, kad nusprendžia pagailėti negyvo gyvūno sielos... Tai yra to ryšio atspindys, aš taip manau. :)
ir ką reiškia tas ryšys tarp gyvūno ir žmogaus?
Iš tiesų taip buvo? Aš atsimenu, esu palaidojusi negyvą varlę savo kieme... Kraupu. Anksčiau, kai buvau mažesnė, kai rasdavau paukščio plunksną kur nors gatvėje norėdavau ją paimti ir pačiupinėti... Tačiau mama ar kas nors kitas iš suaugusių visada perspėdavo: - Mesk šitą plunksną lauk, gali užsikrėsti... O tai tik viso labo plunksna. Jie nežino, ką reiškia tas ryšys tarp gyvūno ir žmogaus. Tavo atvejis, tai ne plunksnos paėmimas į rankas, o visas paukščio kūnelis... Gražiai pasielgei :)