Svarbiausia yra - pasakojama istorija. Nes kai is musu liks tik dulkes, ir dantys, ir uzsilikusios odos daleles - kai jau soksim su savo paciu skeletais - musu pasakyti zodziai, ko gero, bus vienintelis dalykas likes po musu.

 

turiu labai kvaila poreiki buti saraso virsuj. A su pliusuku: mokine, darbuotoja, drauge, dukra, kambarioke... siaip zmogus. nuosirdziai nusiminu kaskarta kai nepadarau kazko kaip reikejo, iki galo ir geriausiai. o kai neiseina, arba dar blogiau - kai subara kasnors tai toks jausmas kad apsizliumbsiu cia ir dabar. kad bliaaaausiu kibirais, taip labai, kad visi pasijaus ypac nepatogiai, ir daugiau niekada i mane nebeziures kaip i normalu zmogu. siaip jau vargina, emociskai, nes mazdaug visada galvoji apie galimus nepasisekimus, ziauriai sekina, ir ne tik mane bet ir zmones aplinkui, ta prasme, as gi jau pripratus, per sitiek metu, bet kitiems nelengva. sako, kaip mazas vaikas. tai jo, bet tai pa-ra-dok-sas, kai buvau maza, man nerupejo nei auksti balai mokykloj, nei mokytoju meile, nei tevu pagyros... kazkaip atbulai viskas. net ir ozius man atrodo uzsiauginau.

Komentarai

saliakelio

papasakok ka galvoja apie tavo JAV kiti bendradarbiai kur zaide totalizatoriuje :) ir kaip jauciasi tas kur gavo Portugalija, ir tas kur nenorejo su tavim mainytis i Dramblio kaula :)

saliakelio

xaxa