Nebecypiu, kai kutena pedas. Nebevirpu, kai pirstu galiukais 'vaisktineja' po mano nugara. Nebeuzmiegu ant kito zmogaus keliu ir nebeatsipalaiduoju, kai zaidzia su mano plaukais. Nesigincyju, nesipykstu, neirodineju savo tiesu ir 'tiesu', i daugeli klausimu, kurie prasideda: ''atvirai pasakyk,...'' atsakau svelniau nei daznai noreciau. Nutyliu dalykus, ismokau nusileist ir netgi atsiprasyti. Daug kas pasikeite. Nepastebejau kada ir kokiu greiciu. Atrodo, kad per nakti, bet akivaizdu, kad tikrai ne. Patinka vertinti skirtuma - tarp tada ir dabar, tik dar nezinau kiek del to reiketu dziaugtis, nes panasu, kad manes po truputi nebelieka. Tos, kur buvo anksciau.

--------------
Dvi savaites paruosti portfeliii savo, kad oficialiai baigtusi pirmasis semestras. Tada savaite namo, kur laukia normalus vonios kambarys, didele lova ir zmogiskas maistas.

--------------
https://greg.org/archive/stephen_shore_stanley_marsh.jpg

Komentarai