
*i've got a thing for genuine people
ziuriu, kartais, ir galvoju ''dieve koks tu grazus zmogus''. bet ne grazus grazus. ten, ne sviesios dailiai krentancios garbanos ant lygaus veido, israiskingais bruozais, ne standartiskai dailiai sudetas kunas ir ne balta kaip sniegas sypsena su zoologijos soda pilve pabudinanciu juoku. Bet grazus labiau. Ne tik koki isoriskai matom. net nezinau kaip paaiskinti, istransliuoti savo sita zodziu chaosa galvoj, bizki balaganas. Bet sitas nematomas, nes per ryskiai matomas, sluoksnis, kuri tik mazas procentas zmoniu turi, ar bent man daug neteke sutikti, mano veide kaskarta nupiesia ta, tokia vaikiska sypsena. zinot, kur susildo. norisi salia tokio buti visada. visadavisada. kai atrandi, tai, atrodo, sniurais ir grandinem prie saves prisirakinciau ir visur su savim veziociaus. o kai tenka paleisti, tai toks jausmas, kad dalis saulytes isejo irgi. gerai ne visam ir kad vel sugrizta ir, dieve, kaip linkiu visiems kad taip gera butu visalaika. apsistatysiu save tokiais graziais zmonem ir gyvensiu. laiminga.
---------------------------------
Someday, I'm going to be strong enough to hug the whole world, and then everyone could be happy, all at once. Forever.


Komentarai
zinoma, kad ne vissada, ir ne su visais yra lengva susikalbeti. zmones, gi, metu metus kartais bendrauja ir visvien nesupranta vienas kito. normalu. Yra labai daug geru zmoniu aplinkui, o jei jau nerandi, tai visada pats tokiu gali buti. ir velniu trikdo kazka tai ar ne. del saves gi ne del ju. :)
Jokio atsakymo ir nesitikėjau. Apie jokias ale meiles seiles nekalbu. Suprantama, kas ką supras iš rašliavos, kuri nieko nesako, nes norima pasakyti per daug. Puikiai suprantu, kad dienoraštis ne apie žavėjimąsi kažkokiu konkrečiu asmeniu. Tiesiog prisitaikiau sau, o ir iš mano pusės apie jokį banalų žavesį nekalbu. O gerumas tai kitas dalykas... Nežinau galbūt, ką tai reiškia, nes nepasitaikė dar mano kely tokių žmonių (draugių ar pas.), kuriuos sunku būtų paleisti. Nu nepasitaikė ir tiek. Gražiai parašyta, patiko. Na o iš tikrųjų, kuo toliau, tuo darosi aiškiau, kad visgi nepažįstant žmogaus sunkiai gali susikalbėti. Bet tai normalu. Dažniausia kažkokius vidinius pamąstymus verta pasilikti tik sau, nes nedažnai lieki suprastas. Aš šį dienoraštį supratau, na, o mano nuomonė apie žavėjimąsi kažkuo tikrai nėra paaugliško meilių seilių įspūdžių pasekmė... O kad nėra kaip paaiškinti...na, tada kam rašyti...bet jau parašiau :) O dar dėl gerumo, dažnai jis trikdo. Pastebėkim, mažai žmonių, kurie tokie. Jau geriau dėkis maskę , bus pačiam ramiau, o kitiems - mažiau keistumų kils (juokauju dėl maskių , žinoma...)
Ai, daug čia buvau prirašęs ta tema, bet po to ištryniau, nes čia realiai nuo suvokimo priklauso. Iš esmės, menkinimas atsiranda dėl to, kad nesijauti pilnavertis tos grupės narys. Būdamas tarp tų gražių žmonių jautiesi sort of kaip kurčias tarp girdinčių ar neįgalus tarp sveikų. Žmogui, norinčiam siekti kažkokio tikslo, reikia matyti darbo teikiamus rezultatus, progresą. Taip ir čia - jei bendrauji su keliais gražiais žmonėm ir šalia matai daug jų priešingybių - atžagarių, bjaurybių ir pan. - tai gali stebėti, kaip pats tobulėji ir vis labiau artėji link to savo įvaizdžio, kokį norėtum pasiekti. Jei bendrausi tik su gražiais žmonėm ir nematysi jokios alternatyvos, nematysi ir savo įdirbio link to ir nustosi stengtis, nes vis vien netapsi toks, kaip jie. Nežinau, sunku paaiškint šitą, gal tiksliausia būtų pasakyti taip: tiesiog aš iš savęs nesu gražus žmogus, kad galėčiau džiaugtis komandos pergale, jausdamasis jos dalimi, jei esu silpniausias jos narys. Aš jausiuos laimingas, kad komanda, tarkim, laimėjo kokį apdovanojimą, bet aš nesijausiu jo vertas, nes prie jo (beveik) neprisidėjau. Panašiai ir čia, jei kas nors suprato, ką norėjau pasakyti. Čia turbūt nerišliausias mano minčių atpasakojimas, kokį kada esu parašęs
Rrrrimtai? Mane tai ikvepia, pavyzdziui, labai. TIK ikvepia, nezinau is kur tas saves menkinimas atsiranda. o ypac kodel.
Nežinau, man kažkaip atrodo, kad tokius vidumi gražius žmones irgi pastebi ir labai vertina. Tik procesas atvirkštinis. Į išoriškai gražius atkreipiam dėmesį iš karto, bet dažnai pabendravus suprantam, kad be išorinio grožio daugiau ten nieko nėra (aišku, būna ir tokių, kurie ir išvaizda, ir vidumi nuostabūs, bet tokių pažįstu mažiau nei ant vienos rankos turiu pirštų). Kad pažintum žmogaus vidų reikia daugiau laiko, bet paprastai tokie žmonės kažkaip traukia prie savęs kaip magnetai. Per pažįstamus, per pažįstamų pažįstamus ir pan. Aš, va, tokią mokytoją turėjau. Čia įgimtos savybės jau, kai ateini į pamoką ne todėl, kad reikia, o todėl, kad nori. Ir ne todėl, kad dalykas įdomus (na, ne nuobodus, bet vis vien), o labiausiai dėl atmosferos, kurią jauti kiekvieną kartą ten būdamas. Bet nežinau, ar aš norėčiau būt apsuptas tokių žmonių. Turėt vieną - du tokius pažįstamus, aišku, bet kuo daugiau tokių pažįsti, tuo menkesnis jautiesi pats. O tai jau nėra gerai.
Po galais...tikriausia, nepatikėsi... Net šiurpas nukrėtė. Lygiai tą patį būčiau (BŪČIAU, jei išdrįsčiau)rašius... Šakės ! Tikrai, kaip būna... Ir apie grožį, apie ypatingus žmones. Apie tuos, kuriuos saviniesi jų neturėdamas. Ir taip ! įsisvaigsti ...nebeprotauji, nes yra kažkokia trauka...nepaaiškinama. Ir ne tai, kad pamatei gražų žmogų (nors taip, tas žmogus, kuriuo žaviuosi tikrai gražus...ir ne vienas, rodos, pastebi. O gal taip pat įžvelgia ypatingumą?), ne kaip gyvulys elgiesi. Grožis labai ribotas...bet žinoma, į gražų žmogų paprastai visi atkreipia dėmesį, na į tą - standartinį...(standartai, aišku, skirtingi, bet žodžiu). O vat jis - kitoks. Tas žmogus, tikriausiai, ypatingas. Ir į jį kartais žiūrint (neturiu, tiesą sakant, tokių galimybių ir neišdurnėjau dar iki tiek, nes manau, tai būtų netaktiška ir apgaudinėčiau pati save, nes manau, žinau truputį daugiau, nei reiktų) apima keistas jausmas. Iš pradžių tiesiog užkliūva žvilgsnis, nes jis tikrai gražus, bet kažkas daugiau. Gal romumas veide, santūrumas, nors netikiu, kad Jis labai jau ramus. Gal tiesiog kaip muzika - harmoningas) , bet tas ypatingumas. Nedaug kas juo apdovanotas. Ir tada kaip kvailelė stumdaisi...Žodžiu. Potyris ne iš maloniųjų. Aš vat gal atvirkščiai, nenorėčiau visą laiką tarp ypatingųjų būti...Kaži, ar tai pridėtų daugiau laimės, nors vėlgi, daug kas priklauso nuo požiūrio... Bet eina sau ! Sunkiai atsigaunu. Tiesiai į dešimtuką! Kokie mes, žmonės, keisti ir įdomūs... Patyliukais geriesi. Reikia visgi daugiau Tokių žmonių. Tikrai, žmogus tikras keistuolis, ar pats save supranta? :)