
*love harder than any pain you've ever felt.
Mes visi uzaugam su savais herojais, didvyriais, savais dievais. Tikim ka daro, ka sako, sekam ir bandom iaugti I ju remus. Asmeniskai as turejau du. Beprotiskai mylejau ir tikejau, virpejau is pagarbos jiems. Meile nepranyko, gal pasikeite jos pirmine forma, bet is esmes liko, gal net isaugo. Jie mano dalis, ir as ju kurta. Kraujas tekantis many. Veidrody juos matau kiekviena ryta.
Verkiu naktim, kad isnyko visa kita. Ne skruostais bega asaros, mano siela klykia is skausmo. Krito mano dievai. Bandziau atstatyti ne karta, bet pro mazycius tarpelius islasedavo tikejimas, netobulas pavirsius uzkliudavo uz mano odos, ibrezdavo, supjaustydavo, suzalodavo kas karta, nesvarbu kaip svelniai bandyciau paliesti.
Sunkiai isgyvendavau kaskarta, kai vel subyredavo. Klupdavau ant keliu, ir bandydavau klijuoti vel. Ir vel. Ir vel.
Pati ideja, kad jau niekada nebebus kaip buvo, kad reikia susitaikyti ir judeti toliau, neprigyja. Paleisti neiseina. Ir as verkiu. Siela.
Buna ir is tikruju.
Juokinga, kai pagalvoju, kokiose situacijose mano skausmas prasiverzia I pavirsiu: ne tada kai ziuriu jiems I akis, kai bandau klausytis. Kai stengiuosi nuosirdziai suprasti. Tais momentais visu kunu alsuoju pykciu jiems ir man as sakau: kaip lengvai sutraumavot mano dar vaikiska gyvenima, kaip privertet uzaugti anksciau laiko, kaip pakeitet poziuri I viska negriztamai, ir tai kas kitiems atrodo nenormalu, nudazet tradicinem spalvom, guscioju peciais ir sakau ‘Oh, well. Happens.’. As netureciau buti tokia ciniska tokiu metu, bet esu. As netureciau, taip lengvai priimti gyvenimo smugius, suprasti kitu nuklydimus, ypatingai tuos, del kuriu karai kildavo anuomet. Bet as suprantu. Neteisiu. Ir atleidziu. As netureciau skaiciuodama varztukus, kazkur ofiso kampe, vidury dienos, verkti krokodilo asarom. Bet verkiu. Net ir siuo momentu, bandau sudeti viska ka jauciu jums, paprastais lietuviskais zodziais: o man skauda sirdi, as sunkiai tramdau asaras, valdau drebancias rankas. Drebu vidiniu salciu.
Mano Dievai krito, randais papuosdami visa, ir jau dabar suprantu, kad nebegriztamai.

Ir visa kas man belieka, tai eiti per gyvenima, tyliai kartodama asmenine malda:
"Continue to love. Continue to forgive. Continue to grow."

Komentarai