
*recognise the human race as one. it's time people
Daugiausia apie meile, turbut, ismokau ne tuo metu, kai jauciausi isimylejusi, bet kai tas jausmas jau buvo praejes. Kaip buti drauge suzinojau irgi, ne tada kai buvau apsupta ju pati, bet kai likau visiskai viena. Su pacia savimi.
Mes uzsikabinam uz muzikos, poemu, citatu, rasliavu, meno...nes desperatiskai bijom vienatves. Nes norime zinoti, kad neinam is proto. Kad kazkas, kazkur, zino exaaactly kaip mes jauciames ta minute, kai net paciam sunku sudeti I zodzius. Kartais, atrodo, supranti zmogus viska, bet tik ne dalykus sukancius mus pacius, ir odieve kaip tada norisi, kad kas nors paaiskintu kas vyksta, kad isardytu po viena dalyte ko mes nesuprantame. Ir tada letai surinktu viska is naujo vel.
Bet pasaulis eina is proto. Dabar - labiau nei kada nors anksciau. Ir mes po truputi kartu su juo. As nesu dar niekada buvusi vidury chaoso nezinodama kur trumpiausias kelias isejimo link, as nezinau kaip jus jauciates, bet as asmeniskai beprotiskai bijau. Sori uz fluuuda, jau nemazai jums I akis sitie dalykai ir ivykiai pastarosiom dienom, yra kisami, bet nu. ignoruoti kazkaip neiseina. o jums?

"The world will not be destroyed by those who do evil, but by those who watch them without doing anything."*

Komentarai
Pavydžiu žmonėms, kurie moko būti pozityvūs visur ir visada bei įsivaizduoja, kad pasaulyje gali egzistuoti taika. Aš ja nuoširdžiai netikiu. Net Moras ar Campanella rašydami apie utopines šalis (vieno "Utopija", kito "Saulės miestas") užsiminė, kad net ir turint idealią, taikią gyvenimo sąrangą, priešų ir kariavimo vis tiek neišvengsi. Štai kodėl, žaviuosi Makiaveliu, siūlyčiau visiems jį skaityti ir perimti kai kurias idėjas (nesakau, kad visas). Šių dienų aktualijos taip, yra baisus dalykas, bet ne naujas. Teroras atėjęs dar su carine Rusija, kuomet grupelė fanatikų carus ir šiaip aukštus valdininkus bandė iššienauti. Baisu? Bet ne nauja. Du pasauliniai karai, krūva regioninių konfliktų, užrogramuojančių naujus karus. Baisu? Taip, visiškai sutinku, bet taip jau yra, tenka su tuo susitaikyti ir nesitikėti, kad John Lennon pacifistinės dainos sujaudins teroristų ar politikos elitų širdis. Deja... Na, bet aš jau vėl nukrypau, profesinė liga, atsiprašau. Neramu ir man, bet kai matai tęstinumą, istorijos kartojimasi, tas ne taip ir stebina, galbūt augina savotiško cinikės odą, kuomet vos ne iš makabriško sportinio azarto lauki, kada gi prasidės tas karas... Nors supranti, koks tai baisus dalykas ir kaip iš tikrųjų to nenori. Na, žmogaus dvilypumas... Jei atvirai šiuo metu man daug kas baisu, ksenofobijos proveržis, susiskaldymas šalies viduje, stereotipų vaikymasis, klausymasis vos ne antisemtinių kalbų, tik šįsyk ne žydams, o musulmonams skirtų. Kažkaip kartojasi 4-ojo dešimtmečio scenarijus, tik tuo metu visi dėl visko kaltino žydus ir jų nemėgo, dabar tai daro su musulmonais... Baisu, kai Vilniaus prekybcentriuose girdi pardavėjų kalbas, kuriose išgirsti siūlymus taikyti Hitlerio ir Stalino žmonių naikinimo metodiką taikyti su pabėgėliais... Jei iki šiol piktinomės viešojo transporto bubučių su tašėmis ant ratukų kojų daužymu ar garsiai be ausinių klausomu rusišku popsu, tai dabar sparčiais tempais auga piktinomsi mąstai, su tokiais pavyzdžiais, kaip stotelių…
Jei menas tampa darbu/profesija/pragyvenimo šaltiniu, tai tik, mano manymu, meno, kaip reiškinio įprasminimo forma, o ne prasmės sunykimas :) Ir tas tiesa, kad niekas nevyksta be reikalo. Gal ir drąsu bei ankstoka taip sakyti, bet galbūt neužilgo visam pasauliui reikės kažkokios tai didelės globalinės revoliucijos... O kaip ji atrodytų - jau fantazijos reikalas.
https://rokiskis.popo.lt/2015/11/17/isis-teroras-imigrantai-ir-pasaulio-pabaiga/
O aš esu labai patenkintas visų tų įvykių pasaulyje stebėtojas ir man ne humanizmas ir pacifizmas galvoje, o politologinės peripetijos: kodėl tai vyksta, kas bus po to, kaip tai pasibaigs, jeigu įsikiš tie ar anie ir pan. Dabar leiskite man paklausti: ar aš nenormalus, jei pastarųjų įvykių visiškai nesureikšminu?
Žmogus gali viską. Visur ir visada. Gaila, asmeniškai menas man jau seniai nebe menas, o darbas. Jei egzistuoja dar pati sąvoka. Žinoma, ribinės situacijos priverčia žmones susivokti (gaila, kad neapsieinama be to). Žmogaus smalsumas – baisiausias ginklas, beribė galia. Suvokiam tai, bet nenaudojam tikslui siekti. Tikslas gyventi , neduok Dieve, pataps tikslu iš gyventi. Tikiu, nevyksta niekas veltui... :)
Dažniausiai mene žmonės ieško prieglobsčio nuo išorinio pasaulio. Ypač kai lieki vienas, meno pasaulis yra tai, kur norisi būti, kad, kaip rašai, neišeiti iš proto. Kartais menas kaip tik pabrėžia tą pasaulį, leidžia pažvelgti į tai, kas jame vyksta kitu kampu. Bet kartais jis leidžia užsimiršti, paskandinti visus skausmus, kančias, baimes ir nerimus tose paveikslų spalvose, muzikos garsuose, klaidžiojant tarp knygų eilučių ar kitose filmų pasaulio dimensijose. Ir vienatvė, tokia keista ir sunkiai apibūdinama būsena. Kartais net ir meno pasaulis nebepadeda, kai ši būsena visą tavo esybę užvaldo. Tas chaosas pasaulyje tikrai yra gąsdinantis... Ypač kai žinai, kad esi priverstas visa tai išgyventi kartu su likusia žmonija ir kad nėra kur pasidėti. Negali ignoruoti, užsidaryti nuo pasaulio visam laikui. Kas dabar gali paneigti, kad karas nevyksta? Vyksta, tik jis ne toks, kokie būdavo anksčiau. Viskas modernizavosi, karo sąvoka įgyjo visai kitokią definiciją. Visi veikia slaptais, suktais būdais, pasitelkdami technologijų pagalba... Žmonija pati sau išsikasė duobę ir sparčiai juda link bedugnės. Dabar visi skendi nežinomybėje ir nerime dėl ateities, nes absoliučiai nieko negali nuspėti, viskas vyksta, kinta sparčiu tempu ir vienu metu. Net dorai susigaudyti, žmogus, negali.