letai krinta snaiges... lange atsispindi Jos veidas, o gal tik eiline apgaule... bet snaiges ir toliau letai krenta ant medziu saku... mintimis isseinu su Tavimi i sokanciu snaigiu sukuri... eisim kartu letai ir neskubedami, nes mums atiduotas visas pasaulio laikas, mums priklauso visa amzinybe... girgzda sniegas po kojom... girdziu Tavo balsa, o koks jis nuostabus... jis visada atnes mane pas tave... ziuriu i Tavo akis ir paskestu jose lyg mazas laivelis auringoj juroj...
stai gristam ten is kur atejom... Tavo kunas nuostabus... ar gali buti nuostabesniu... joje gyvena siela kurios taip geidziu... geidziu Taves beprotiskai si vakar... matau mus besimylincius... daugiau ir nebereikia ka nors matyti... reikia jausti siela ir kunu... pavargusios akys suprato, kad tai tik optine apgaule besisukanciu snaigiu sukuri, kurios taip letai krenta...
|
Komentarai
Baisus vakaras....
hera rašė: Pas kaicius dar labaiu supratau, kad ateina pat niraisuias ir salciausias metas mano gyvenime, kai nuotaika visada subjurusi, visada buna salta(nebent lovej ne... )... bet parasyti zodziai vis tiek labai labai grazus...
_ManiLLa_ rašė: labai grazu...perskaicius dar geriau supratau, kaip pasiilgau ziemos.., tamsiu vakaru, baltuciu snaigiu, zariju krentanciu i sniega, varvekliu ir siltu draugu ranku...ech...
Pas kaicius dar labaiu supratau, kad ateina pat niraisuias ir salciausias metas mano gyvenime, kai nuotaika visada subjurusi, visada buna salta(nebent lovej ne... )... bet parasyti zodziai vis tiek labai labai grazus...
labai grazu...perskaicius dar geriau supratau, kaip pasiilgau ziemos.., tamsiu vakaru, baltuciu snaigiu, zariju krentanciu i sniega, varvekliu ir siltu draugu ranku...ech...