Miskas...
Rudeninis lietus smelke kiekviena zemes lopineli... permirke lapai nepakeldami savojo svorio virtuoziskai krito zemyn... samanos pradejo dabintis rausvais ir gelsvais papuosalais, kai tuo metu kelias, kuris vede i niekur buvo nusetas balu... juros ir vandenynai, kuriuose pilna laivu pakeltomis buremis, laukianciomis pakeleivingo vejo nesancio i gimtuosius namus... vejo suoras, kuri sustabdo besiblaskancios ir tuo paciu lyg i takta linguojancios sakos...
Sliapt... sliapt... nuo vandens permirke sandalai tai panirdavo, tai vel isnirdavo is balu... butybe atkakliai zingsnis po zingsnio ejo visu pamirstu keliu... apiplyse sandalai dengiantys purvinas keleivio kojas isdavikiskai rode, kad jis sukore nemenka kelia iki cia... lietaus lasai smelkesi per gobtuva ir tekejo pilkai zalsvu veidu, stabteldami ties tuscia akiduobe ir lyg didziule asara nubegdavo lyg niekur nieko... po apsiaustu kysanti neproporcingai didziule kupra keleivi dar labiau dare nei komiska...
Miskas ilgai stebejo svecia savo milijoninemis akimis... jis jam buvo panasus i zmogu, bet kazkas buvo ne taip... niekaip negalejo atsiminti kas butent ne taip... ilgai taip stebeilinosi i beslenkanti bei per balas sliapsinti seseli, kol atslinko tamsa ir danguje pradejo zybeti zvaigzdes... keleivis taip pat susirado proskyna ir atsisedo po didziausiu medziu... cia pat isikure lauza, kurio dumai pasiplaikste zeme pradejo kilti aukstyn iskreipdami dangaus vaizda... miskui pasidare labai smalsu juk kiek jis prisimena tai zmones ilgai vargdavo kol iziebdavo ugni nukirstose jo rankose... lengvas vejalis atnese balsa,- sveikas, kas tu? Ar tu zmogus?
-sveikas, ar as? Lupu nekrusteldamas atsake keleivis...
-taip tu, juk esi dvisaknis ir turi dvi sakas... esi panasus i viena is tu senoliu, kurie laukdavo cia paskutinio sauletekio... - tese balsas is misko...
-bet argi tie padarai kalbedavosi su tavimi? Ar jie isgirsdavo tai ka jiems sakydavai? - besiplaikstancios ugnies atsvaistuose sublizgejo pagelte dantys...
balsas neatstojo ir vel nuvilnijo, - tavo tiesa, tai kas tu ir kur keliauji? Juk kelias niekur neveda...
visur klesteje padarai mane vadindavo skirtingai tai asura, tai demonu, tai puolusiu angelu, galu gale tai nera svarbu juk mums nera nei laiko, nei erdves savoku... kas as esu, nezinau... einu is niekur tai nelabai svarbu kur ir nueisiu... - keleivis nubrauke gobtuva nuo galvos ir issivadaves nuo permirkusio apsiausto pasisukdamas atkiso rankas i ugnies kamuoli kabanti priesais ji...
dabar miskas galejo pamatyti, kad jo svecias visai nekuprotas, jog po savo apsiaustu jis slepe sparnus... veide sviete viena melyna akis ir ziojejo tuscia akiduobe, plikame virsugalvyje atsispindejo menulis, o jo spinduliai zaide subraizytame krutinsarvyje...
-hmmm, tu gali skristi kaip paukstis, tai kodel brendi per purva? - susmalsavo tas pats balsas...
-argi tai svarbu, mano mielasis pasnekove, argi tai svarbu? - atsake keleivis, - zeme ar oru vis vien ten nusigausiu kada bus laikas... nera kur skubeti...
-o kas tau svarbu? - misko aikstele prisipilde vienu vieninteliu klausimu...
-man? - viena vienintele akis paskendo tamsiame danguje, - mano mylimoji, jausmai, daugiau niekas...
suose medziu virsunes, - o kaip tie akmens gabalai pries kuriuos padarai zudydavo savuosius ir kazko vis klykaudavo pakeltomis sakomis i virsu?..
veide atsirado sypsena, - tikriausiai klausi kiek man svarbus Kurejas?.. gerai atsakysiu, jis yra gyvenimas ir meile... as, tu ir visa kas supa mus yra Jame... is Jo ir i Ji... tik nezinau kodel butent taip... kai Ji sutiksiu butinai paklausiu...
balsas vis neatlyzo ir po pauzes vel seke klausimai, - o kur tavo mylimoji? Ar ji vis taves laukia?
Mylimoji, - keleivis prikimo, prabrauke ranka per veida ir tese toliau, - yra labai toli nuo cia, kitoje erdveje ir laike... ar ji laukia manes?.. manau, kad ji laukia savo mylimojo, pasiziurek i mane kaip apgailetinai atrodau... nesu jos vertas... nesu...
-Tai gali pasilikti cia amzinai, - vel prabilo balsas, - cia bus tavo namai...
-Dekui uz malonu pasiulyma, bet negaliu,- nepraverdamas lupu tare keleivis, - jos akys tai milijonai zvaigzdziu, milijonai pasauliu, kuriu dar neatradau... jos siela man sventove, kurioje vis atgimstu is naujo ir is naujo... jos balsas lyg svelniausia daina pagydanti visus luosus, stebuklas netikinciojo akyse... be jos nera svajoniu graziu, be jos bedalis esu... be jos pilnatves nera...
Demonas zenge zingsni i prieki isskleide savo sparnus ir po truputi greitedamas kylo vis auksciau ir auksciau... issiplete krutine ir suksnis nuaidejo uzmirstojo pasaulio galovomis, - as Tave myliu... dar siek tiek zvilgtelejo misko pusen ir isnyko...
ejo laikas ir miskas paniro i savo sena sapna, tik aidas vis atkatoja, - taves nepamirsiu, jei busiu nemielas cia bus mano namai...

Komentarai
Horas rašė: me_crazy_4_me rašė: na nezhinau ar tu shitai pasieksi. manau, tai nieko nepades.
me_crazy_4_me rašė: na nezhinau ar tu shitai pasieksi. manau, tai nieko nepades.
Horas rašė: me_crazy_4_me rašė: Horas rašė: ir butinai su daugtaskiais ....
me_crazy_4_me rašė: Horas rašė: ir butinai su daugtaskiais ....
Horas rašė: ir butinai su daugtaskiais ....
viltute rašė: kartais suprantame ne taip...
me_crazy_4_me rašė: Tu dazhnai tokius apsakymelius rashai? Ir dar su daugtashkiais
kartais suprantame ne taip...
Tu dazhnai tokius apsakymelius rashai? Ir dar su daugtashkiais
viltute rašė: argi buvo žodis "blogai"?...
argi buvo žodis "blogai"?...
viltute rašė: dalelę tegul...
dalelę tegul...
viltute rašė: esi mielas...tegul miškas grimzta užmarštin...Tavo namai bus kitur...
viltute rašė: esi mielas...tegul miškas grimzta užmarštin...Tavo namai bus kitur...
esi mielas...tegul miškas grimzta užmarštin...Tavo namai bus kitur...