Viskas.
Svajonės žlugo.
Galutinai.
Kad ir kaip gaila bebūtų - tai nutiko.
Sunki naktelė..
Paskambinai vėlai vakare, kaip ir kiekvieną vakarą..
Visą dieną per žinutes kiek šnekėjom buvai labai keistas. Vis norėjai man kažką pasakyti, bet vis nedrįsai. Sakei, jog sunku kalbėti. Sunerimau. Širdy pasidarė labai neramu. Maniau, kad pasakysi arba, kad turi kitą, arba, kad myli mane.
Taigi.
Kai paskambinai pokalbis buvo maždaug toks:
- Nepyk, tikrai sunku kalbėti...
- Negi tikrai kažkas labai blogai?
- Nu nežinau... Tiesiog..
- Ar tai susiję su manimi?
- Nežinau.
- Pasakyk. Prašau.
- Pažadėk, kad nesupyksi.
- Negaliu.
- Kodėl?
- Nes nežinau, kas tai per dalykas. Aš nežinau kaip sureaguosiu. Sakyk.
- Na.. Tiesiog.. Sunku kalbėti labai.. Negaliu pasakyti.. Duosiu pusbrolį, gerai? Jis pasakys..
- Gerai...
Taigi. Naujiena tokia. Jis susirado kitą. Turi panelę. Aš jam tik geriausia draugė ir tiek.
Ašarų upeliai.. Jis mane guodė pusę nakties.. Žinojo ką jam jaučiu.. Kaltino save..
- Negaliu klausyt kaip tu verki... Prašau.. Nusiramink...
- Sory, kad viską gadinu.. Aš kaip geriausia draugė turėčiau tave palaikyti... Bet tu žinai ką tau jaučiu.. Negaliu šitaip... Aš puikiai žinau, kad ji geras žmogus. Aš ją gerai pažįstu. Aš neketinu nieko daryti. Neketinu jūsų išskirti. Tikrai. Nieko nedarysiu. Tu nuo to tik laimingesnis būsi. Aš noriu, kad tau būtų viskas gerai...
- Nusiramink.. Labai prašau.. Giedre... Tu juk žinai ką man reiški.. Negalvok, kad nieko nebereiški man.. Viskas bus kaip ir seniau.. Tu ir liksi mano geriausia draugė.. Tikrai tavęs nepaliksiu... Žinau, kad tau ir taip sunku su artimo žmogaus netektimi susitaikyti... Ai negaliu... Aš visuomet tau gyvenimą gadinu.. Kiek jau kartų per mane verkei?..
- Nežinau.. Nemažai.. Bet buvo verta..
- Klysti. Nebuvo. Nusiramink... Negaliu klausyti...
- Aš neverkiu. Man...tik... Sloga...
- Giedre, aš juk jaučiu.. Viskas... Išsiskirsiu su ja. Nenoriu, kad tu blogai jaustumeisi.
- Ne! Prašau, nereikia... Aš dar blogiau jausiuos... Būsiu dar ir kalta dėl visko.. Nereikia... Nemėgink taip daryti, aišku?... Man svarbi tavo laimė.
- O man - tavo..
- Nesiskirk... Tu ją myli.. O ji tave.. Negaliu tau leisti su ja išsiskirti... Ji per daug geras žmogus..
- Bet... Atsiprašau...
- Neatsiprašynėk. Neturi už ką. Čia aš kalta, kad stačia galva krentu kur tik papuola...
- Tu nekalta.
- Viskas. Negaliu šnekėti... Nebeprakvėpuoju pro nosį..
- Paskambinsiu tau už 5 minučių, gerai?
- Gerai...
Po 5 minučių vėl paskambinai.
- Labas..
- Labas..
- Tavo balsas pasikeitė...
- Ta prasme?
- Užverktas balsas.. Negaliu klausyti kaip tu verki... Atsiprašau...
- Viskas gerai. Tikrai. Aš nieko nedarysiu. Tikrai viskas gerai.
- Aš gi žinau kaip yra iš tikrųjų...
Neverta daugiau rašyti pokalbio nuotrupų... Ir taip viskas aišku...
Vos ne vos 2 valandą nakties išprašiau tave, kad eitum miegoti... Spyriojeisi, nes nenorėjai palikti manęs verkiančios. Kaip ir sakiau. Svajonės - žlugo. Šiandien visą dieną nekėliau telefono, kai tu skambinai. Nebenoriu apie tai kalbėti. Šiek tiek norėjau pabūti viena.
Rytoj ryte - tu grįši. Po 2 savaičių, pagaliau susitiksim.
Nežinau, kaip viskas bus toliau..

Komentarai