Prisiminimai, kai apima liūdesys..

Apėmė liūdesys. Dabar klausau tokios gražios dainos.. Tai padeda man apmąstyti tas keistas mintys kurios sukasi mano galvoje.. Kartais jau atrodo, kad nieko, ničnieko jau nebenoriu.. Visiškai nieko. Galėčiau tik sėdėti ant palangės ir spoksoti į tuos kelis praeinančius žmones. Kartais jiems atsakyti rankos mostu į jų dirbtines šypsenas.. Kartais rimtai susimąstau, kaip būtų gera dabar numirti. Tai būtų daug geriau negu gyventi su nežinia ar kada nors dar pamatysi tą žmogų kurį kadaise taip mylėjai. Jį apkabinti. Pasidalinti tais keliais įspūdžiais kurie nutiko, kai jo nebuvo. Išklausyti, ką papasakos jis. Pasakyti, kad jo labai pasiilgai, kad jį be proto myli ir nepamiršai. Kartais tokie dalykai nebeįmanomi. Kad ir kaip to trokštum, jie – nebeįmanomi. Užtad visada lieka gražūs prisiminimai apie žmones, kurie tikrai tave mylėjo ir palaikė kiek galėjo.
Visada prisimeni, ką jie sakydavo. Kada jie nusišypsodavo, kada liūdėdavo.. Prisimeni tuos dalykus kurių jau niekada nebebus. Juk rodos dar taip nesenai šiltai pabučiavai, o to žmogaus jau nebėra. Žmonės mėgsta žadėti. Jie mėgsta žadėti net ir neįmanomus dalykus. Žada, kad visuomet bus šalia, visada mylės, paguos, užjaus, patars.. Kartais trūksta to artimo žmogaus kuris jau niekada nebeapkabins tavęs ir niekada niekada nebepasakys, kad viskas gerai.
Tą akimirką kai netenki žmogaus, apima toks jausmas lyg pats dabar mirtum. Suspaudžia širdį ir prieš akis išnyra visos tos akimirkos praleistos su tuo artimu žmogumi kurio jau nebėra. Pirmas bučinys, kandūs juokeliai, nuoširdūs pokalbiai... Jauti kaip jo gyvybė palieka šį pasaulį. Jauti kaip netenki dalelės savęs. Jauti, kad niekada jau viskas nebebus kaip anksčiau.. Nori mirti. Pats nori mirti. Nes tas kaltės jausmas tave kasdien vis labiau žudo. Ir tu tikiesi, kad vieną gražią dieną tu pats paliksi šį pasaulį. Pakliūsi kokiai mašinai po ratais, ar mirtinai susižeisi.. Tikiesi, kad viskas susitvarkys, jeigu tavęs nebus. Tiki, kad kitiem nuo to bus geriau..
Kartais jau ir pati nebežinau kas darosi. Rodos pasaulis nebesisuka ir aš gyvenu ta viena akimirka, kurios niekada žadu nepamiršti. Bet prisiminimais negalima gyventi. Taip pamirštama realybė. Kas nutiko, tas. Aš nieko nebegaliu pakeisti. Jis mirė dėl mano kaltės. Ir niekieno kito. Mano. Pripažįstu, kad kalta aš. Ir dėl to aš smerksiu save visą likusį gyvenimą. Tai yra toks kaltės jausmas, kurio niekam nelinkėčiau patirti. Todėl niekuomet negalėčiau savęs pavadinti geru žmogumi. Ar kas nors matėte gerą žmogų, kuris tiesiog nužudo kitus? Per kurį miršta tokie nerealūs žmonės, kurie galėjo kažką gero padaryti pačiam pasauliui? Aš nesu mačiusi. Ir neįmanoma tokių sutikti.
Baigėsi daina.. Po truputėlį grįžtu į realybę... Pajuntu jog sėdžiu ant palangės, žiūriu kažkur į tolį ir mintyse dainuoju tą dainą kurį nesenai skambėjo... Dar kelias minutes pasėdžiu dainuodama: „For what I’ve done, I’ll start again, And whatever pain may come, Today this ends, I’m forgiving what I’ve done” … Galiausiai nulipu nuo palangės, viltingai pažvelgiu į dangų ir atsidūstu… Daugiau nieko nebebus kaip anksčiau..
O anksčiau ar vėliau tas skausmas ir kaltės jausmas pražudys mane pačią..

Komentarai

Inana

ačiū už palaikymą.;> šiuo metu dauguma jau buvusių draugų išvadino mane melage, tuo viską dar labiau pasunkindami. šiaip ar taip įdomu išgirsti ką galvoja kiti.;> dar kartą - ačiū.

syncope

nezinau, kaip tau sunku. bet kaltes jausmas man labai gerai pazistamas. galbut ne pacios didziausios, bet pakankamos nesiotis randa vsam laikui. tikiuosi,nepalusi. galbut viskas nebus gerai, gal bus tiesiog kitaip. o tai nebutinai blogas dalykas. linkiu buti stipriai