Žinot, ne kartą susimąsčiau, kam aš apskritai gyvenu, jeigu esu viskuo nepatenkinta ir ambicinga. Lyg šiol. Bet dvi naktis iš eilės susapnavau keistus sapnus. Niekad jais netikėjau. Apskritai man sapnai nelabai rūpėjo.. Lygi šiol.
Pirmojo sapno atsimenu tiktai pabaigą, bet to užtenka. Sapnas baigėsi tuo, kad aš sėdžiu mokyklos suole, o prie lentos stovi aukštas, juodomis garbanomis, nusisukęs vaikinas ir rašo ant lentos tokius žodžius:
"Kartais gyvenimas atneša skausmingą meilę, arba laimingą mirtį.
Kitos banalybės nublaksta prieš šiuos du dalykus..
Džiaukis, jei teko patirti bent vieną iš jų, vadinasi - gyveni,
juk ne visiems lemta ką nors patirti, arba apskritai - gyventi..".
Štai pirmasis sapnas.
Nenutuokiu ką jis galėtų reikšti. [jeigu apskritai ką nors reiškia]
Bet tikiu, kad kažką man nori pasakyti šie žodžiai.
Taigi.
O antrą naktį susapnavau sapną kuris man sukėlė nerimą.
Savo laidotuves.
Gulėjau baltame karste, šarvojimo salėje, baltai aprengta, išbalusi..
Skambėjo keista muzika..
Tvyrojo keistas kvapas..
Apskritai, aš mačiau viską taip, lyg ten būčiau buvusi.
Kito žmogaus vietoje.
Aš sėdėjau savo laidotuvėse. Ant kėdės, pirmoje eilėje.
Mačiau viską savo akimis.
Tai ir yra keisčiausia.
Nežinau kodėl visa tai rašau, bet norėjau kam nors tai papasakoti..
Tiesiog..

Komentarai