Seniai pagelte lapai subyra tarp pirstu. Mane nutvilgo supratimas, kad juose uzfiksuotas mintis, jausmus sunaikino - laikas.. Dabar pajuntu dziaugsma, kad mane apsaugojo nuo jo. Gal net dekinguma.

Staiga sugirgzda atveriamos durys ( prisiminiau, kad zadejau sutepti vyrius) i kambari begarso ieina pavargusi zmogysta ir nuvirsta sale manes. Pasirango tarsi ji butu situ namu, sito kambario ir sitos lovos seimininke. Manau tureciau ja apkabinti.. Si zmogysta apsaugojo mane nuo laiko, ateme veidrodzius, uzdare langines nors nesuprantu kodel, nes pries tai ji ateme man gebejima suprasti ka reiskia laikrodzio rodykliu tiksejimas, kylanti ir besileidzianti saule, dylantis menulis..Manau as nepirmas su kuriuo ji sitaip eksperimentuoja. Daznai aplink save jauciu uzuojauta ir keista buvimo kvapa.

Zmogysta pasirazo ir tyliai sumurma:- sunki siandien buvo diena.

Susimastau, idomu kiek zmoniu mire..?

Komentarai