Kapoti garsai ir tave erzinantis juokas besislepiantis už mylimos šypsenos.
Kraujas sustingęs tavo panagėse amžinai tau primins senas žaizdas kurių jau neužgydysi.
Ar dar stebi saulėlydžius? Aš nebe, jie atrodo per daug idealūs, kad būtų tikri, jie primena mirtį, uždega jūras, miškus, pievas ir lėtai nugrimzda toliuos palikdami mus su tamsa ir savo sielų pabaisom.
Kaip ištverti laiką, kai kiekviena sekundė paleidžia strėlę į tavo smilkinius, atrodo negali sumerkti akių, bet ištiesų žinai, kad jei užsimerksi - daugiau nepabusi.
Nes tai ko tu bijai gyvena tavyje..

Komentarai