
Abracadabra

Gyveno kartą maža naivi mergaitė. Ji buvo akla, kurčia, labai negraži,ir niekas jos nemėgo. Gyveno ji paprastą gyvenimą, tyrinėjo muzikos garsus ir per daug dėl nieko nesijaudino. Tuomet nutiko pats baisiausias dalykas jos gyvenime, koks tiktais gali nutikti, ir ji tapo nebe viena... Teko keltis arčiau miškų, visiškai pakeisti aplinką ir tuomet - pirmąkart pamatyti savo akimis, kaip baisiai ji visiems nepatinka...
Gyveno tada mažoji mergaitė liūdnai, blaškėsi nuo gero prie blogo, nuo blizgesių iki tuščios tamsos. Kartą atrado vieną pliušinį meškiuką, tačiau ilgai netrukus mergaitė jį pametė. Buvo graudu, skaudu, bet išgyvenama. Laimei, šis ją išmokino girdėti.
Atėjo tuomet toks metas, kai galėjo ji rinktis savo kelią. Ir atėjo pas nuostabiausius žmones pasaulyje. Pirmąkart ji pasijuto mylima ir gerbiama. Tai pripildė ją džiaugsmo. O iš ten, iš kur ji atėjo... atsivedė vieną šuniuką. Pradžioj jis klusniai tipeno prie jos kojų, buvo geriausias jos draugas, ir netik. Tai buvo puikus šios žemės pilietis. Jis atvedė mergaitę į visuomenę, kur ji rado savo vietą. Jis jai padėjo ten įsitvirtinti. Palaikė ją.
Bet štai bac ir ji pametė savo draugą dėl nuostabaus Angelo. Niekas lig šiol tokių daugiau nėra atradęs, kas tik būtų bandęs ieškoti panašumų su mums įprastais žemės padarais. Mažoji mergaitė atrado savo Angelą. O gal tai jis ją atrado? Ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra pilnuma viduje. Ta pati, kuri pamažu ėmė dingti, kai jie pripažino būsiantys drauge.
Tad teko iš kažkur išknisti atstumą, leisiantį jaustis ir gerai, ir savimi.

Tai, kas jūsų nesužlugdo, padaro jus stipresniais.
Tad kiekvienas nusivylimas yra vertas eiti toliau. Nes tik eidamas tolyn jausies tvirtai.

Laukite istorijos tęsinio...

Komentarai