Kartais būna tokių akimirkų, kai pamanau, kad Tavęs nebepažįstu, nebepažįstu sau artimiausio žmogaus, ar bent to, kurį tokiu laikiau, ir apima mažytė depresija, ta neklaužada įlenda į mane, ir pradeda tyliai graužti, iš vidaus, o aš tik laukiu, kada ji išeis, nes nieko negaliu padaryt, visiškai nieko, nors ir taip norėčiau, pažinot...
|
Komentarai