Beautiful Insanity
Kartais tiesiog geriausia yra patylėti. O kartais norisi rėkti, ir baigta. Emocijos? Taip. :> Jų kupini žmonės kartais padaro ką nors neapgalvotai, tačiau tai dar nereiškia, kad to paskuj reikia gailėtis - buvo pražuvo, bus dar. Ir dėl ko vienas iš mūsų gali supykti baisiausiai, kitas gali nekreipti dėmesio, ar net pasijuokti kartu. Pasijuokti? O kaip bus su verkimu? Ne, niekas su Tavimi juk neverks. :> Tiesiog, paguos, bet kas iš tos paguodos? Kartais labiau už paguodą norisi paprasčiausio supratimo, o jį jau ne kiekvienas žmogus gali duoti - atvirkščiai, nei guodimą..
Kas tos pažiūros į blogį ar gėrį, jei ne visuomenės iškraipytos normos? Jos įauga į žmogų ankstyvoje jaunystėje, ir mes net nepastebime, kiek labai daug visko darome tiesiog pagal tai, kaip tai daro kiti, ir nesusimąstome, kad tai gali būti kažkiek nesveika, prasimanymai, ar tiesiog tuštybė... Banaliai naudojame savitaigą ten, kur jos nejaučiame, pavyzdžiui, rytinės mūsų procedūros prie veidrodžių, ir panašūs niekniekiai kelia pasitikėjimą save, arba tai, kas galbūt yra mūsų silpnybės,išugdytos aplinkinių, ir kažkiek mūsų pačių.
Atsiriboti nuo to? Tai būtų lygu beprotybei, pagal mus supančius žmones. Bet argi tai yra taip blogia? Juk tai suteikia begalę laimės, juk galime džiaugtis net ir menkiausiais gerais nutikimais, ir taip nerūpestingai į viską žiūrėti...
Ech, ta nuostabi beprotybė. Visada maniau, kad bepročiai visada myli. Tiesiog, jie meilės neapibrėžia. Ji yra, ir visi lieka patenkinti. Kaip žavu - mylėti lietų, mylėti rūką, ir tą keistą jausmą, kai su lietum sukyla jausmai... Mylėti save, mylėti Tave, taip labai labai, ir nežinoti, kad myli - tai tiesiog yra...

Komentarai
Teisingai pasakyta.
O TAIP, tikrai lengva save mylėti. Juk pilna apgailėtinų idiotų, kuriems turėtų būti uždrausta myleti save, kol netaps geri / protingi / normalūs ir t.t. Net ir sau meilė turi ūti nusipelnyta.