
Et..

O saulė taip gražiai nusileido, bene būsiu net nepastebėjus?... Kartais, būna ir taip, tada aš save keikiu, kad nepamatau kokio stulbinamai gražaus reginio. Bet bergždžiai aš save peikiu už nepastovumą - tokia aš jau esu, - nepastovi, ir visąlaik vis kitokia. Manęs neina suprast, patikėkit, aš ir pati savęs nesuprantu, ką jau kalbėt apie mano poelgius, kuriems iš viso nėra ribų, anei jokių taisyklių, nors kartais ir, dievaž, reikėtų. Kartais, kai jau atrodo, kad nusistovėjo netikrumas asmenybės dugne, ir likau gryna aš, kas nors paima sidabrinį šaukštelį ir gerai išmaišo mano asmenį, kartu ir visas mintis, viską sujaukia totaliai, ir tada vėl iš naujo bandau nusodint tai, kas netikra, ir atgaivint, išgrynint tai, kas tikra. Manyje. Aš. Tokia aš jau esu, ir nieko Tu čia, Žmogau, nepadarysi...

O tikim mes likimu.
Nejau jis mus apgaus?
Ar nutiks kas nors baisaus...
O tikim mes likimu.
Pažadėk - tikėsi ir Tu.
Kad rožė pati paraus.
O tikim mes likimu.
Nejau jis mus apgaus?

Laukiu, kol kas nors atsilieps. Į nebylų mano draugijos šaukimą. Į tylų kaip rytinis vėjas mano norą, kurio niekas nežino. Net aš pati, nežinau ko noriu. Kartais, kai taip labai labai sunku, galime prisiminti tuos laikus, kai bivo lengva. O taip, tada iš tiesų buvo lengva... Tada aš buvau aš. O Tu... Tu buvai čia. Ne ten. Dabar - viskas kitaip. Nepavadinčiau dabarties laime, nepasakyčiau, kad esu tokia, kokia noriu būti. Nepasakyčiau ir kad Tu, Žmogau, esi toks, koks aš norėčiau kad būtum. Bet aš nieko nepakeisiu, ir Tu tai žinai. Aš laiminga.

Pastaruoju metu, dėkoju visiems už tai, kad jie yra, ir kad padarė mane tokią laimingą, tiesiog galvodami. Ačiū.
Et... Nostalgija Dingusi, ačiū, už tai kad esi, ir kad sugrąžinai man tai, ko senai reikėjo

Komentarai
Tikrai, aš laiminga.
"As laiminga".. Isgyventi tai - jausti, kad gyveni. Tokia nauja mano teorija ir ji, velniai rautu, tikra.. Tikra kaip iskrites vakarykstis sniegas. Ieskok laimes!