https://farm3.static.flickr.com/2040/2473776284_c37f6ef42c.jpg

Kartais pasaulis išties pradeda suktis į priešingą pusę.. Ir kartais dėl to niekas pernelyg nesistebi - taip jau turi būt, arba Tu to nusipelnei...

https://farm4.static.flickr.com/3510/3224510049_c7f4769b7e.jpg

Maža mergaitė supyko ant viso viso pasaulio, kuris ją lydėjo keturis šimtus metų pirmyn ir atgal: ji piktai piktai į jį pasižiūrėjo, papūtė lūpas, ir, juoda kaip varna, tupinti priešais langus pačioje medžio viršūnėje, ji išėjo sau kito pasaulio ieškoti... Laimei, žmogus žino ko nori, ir žino kur to ieškoti, o jei dar tiksliau - yra tokių, kurie žino ko Tau reikia, ir pasirūpina, kad gautum tai geriausiai - juk yra tokių, kurie išties nuoširdžiai mano, kad Tau reikia geriausio - jie ir suras Tavo pasaulį, o jei reikės - netgi pasims į savąjį.
Mergaitei pasakė, kad ji bus čia, kur nieko nepažįsta, ir tai bus jos pasaulis, tačiau taip nusprendė ne visi, o tik tie, kurie nežino kad ji ten netinka. Ją mėtė ir vėtė, ir tai yra vienas nuostabiausių mėtymų pasaulyje - kai staiga supranti, kam ir kiek rūpi.
Yra dalykų, kurių niekas pakeisti kitais negali - paprastas žvilgsnis, šypsnis, komplimentas, ar sugadintos nuotaikos kaltininko atsiprašymas... Liekantis širdyje tiek, kiek Tu jam leisi ten pasilikti.
Ir netgi radus savą terpę, kur galų gale visi Tau lygūs, tarsi maitvanagiai apipuola tie, kurie nenori leisti likti rojuje ant žemės.


-Kam?
-Ogi man.
-Kodėl?
-Todėl, kad taip reikia.
-O kas, jei aš nenoriu?
-Tu norėsi.
-Kodėl?
-Nes tai geriausias dalykas pasaulyje, kokį gali gauti būdamas savimi.


O kai kurie iš mūsų visada lieka tokie pat, nepaisant norų, nepaisant aplinkos, klimato pokyčių. Kad ir tie pliušinukai, gulintys arba sėdintys mergaičių lentynose - jie visada žiūri savo laimingomis akimis, nejausdami nei meilės, nei šilumos, ir jiems visai nesvarbu, kad kažkas juos prisiglaudžia, apkabina, stipriai stipriai prispaudžia, ir... Nieko.
Tyla.
Pasėdėti tyloje su meškiuku glėby - tai tarsi prisiminti vaikystę, tuos begalinio drovumo ir naivumo laikus, kai pasaulis būdavo toks diidelis ir nedraugiškas, visi vaikščiodavo aukštai iškeltomis galvomis, žiūrėdavo iš ten, viršaus, ir bijojai pratarti žodelį...
Bet mes dabar jau nebe vaikai. Nors ir braidom po žalias pievas, bet nebe tokias nerūpestingas, kaip tada.

Komentarai