...ir aš tau sakiau.

Ar girdėjai, kaip krito vakar iš dangaus svajonės?

Susirinkti.

Kas tu toks, kad žinotum, kur būsiu rytoj?

Gal tai ištirps,

kaip ir viskas, kas tirpsta, dingsta, kaip rūkas išnyksta, jei sunkus šaltis nenuspaudžia prie žemės. Ir tu, kaip tas rūkas, jei pasiduosi šalčiui...

Pasakyk, kur matei

senas nuotraukas

surūdijusių sodų,

kur sėdėdavom, stebėdavom,

slapčia klausėmės patyliukais

Triukšmo.

Žmonių. Prastų.

Papasakok man, kur buvai, kur šitiek laiko

išskridai.

O aš tau papasakosiu, iš kur atsiranda snaigės.

Tai viskas, ko kadanors aš, tu, ir mes visi norėjom. Tai viskas, ko kažkada norėsim. Tamsias blakstienas užkloja, kai klausaisi gėrio, nebuvusio, pražuvusio, o gal kaiptik, ištirpusio ir stipriais lietaus lašais merkiančio kiaurai.

Aš stovėsiu po tavo lietum, kol tu jį surasi.

Komentarai