
Just listen to me.
Because You're the angel, who gave me the life.
You gave me you wings.

Ir geliantis šaltis perveria tavo kūną, sulaužydamas kaulus, užspausdamas širdį, ar bent tai, kas iš jos liko, sustabdydamas kraują venose, paslaptingai priversdamas Tave mesti viską iš rankų...

Humanistiški tekstai veda iš proto - skaitai, ir rodosi, jog Tu taip iš tiesų galvoji. Absurdiškas supratimas, jog viskas nėra taip, kaip Tu šitiek siekei, kad būtų.
Paaukojai, aukojaisi, tikėjai, bet... nėra. Kažkur pradingo tai, kas turėjo... nutikti. Kažkur išmėtei savo laimę, palikai šilumą, draugiškumą... Beliko tik sausi žodžiai, neužbaigti darbai, kelios nuotraukos ir begalinis liūdesys.
Lyg mums to ir reikėtų. Sauso formalaus bendravimo. Juk jis ir taip įsišaknijęs mūsų mintyse, ir kad ir ką bedarytume, mes jo neatsikratysime. Nes niekam aplink nerūpi, kaip Tu iš tiesų jautiesi, kodėl pasirinkai tai, o ne ką kita, ar netgi kas nutiko vakar.
Tik tas mažytis laimės trupinėlis kartais būna toks reikalingas, kad be jo visas pasaulis griūva. Išmintingos varnos tonu sulepsi, kad Tau to nereikia, ir bandai įsitikinti, jog pasakei tiesą.
Bet tas lašas šilumos, kartais tokios tyros it krištolas, atneštų didžiausią euforiją.
Tik niekas to nežino - nes mes niekada niekam to nepasakome...
______________________
Pratarti žodį - reiškias būti už jį atsakingam. Lyg į laisvę paleistum šunį. Jis gali įkąsti, arba tapti geriausiu kieno nors draugu. Ir štai tos baimės vedinas nepaleidi nė menkiausios užuominos apie pačius svarbiausius dalykus - apie save.
Kalbi apie kitus, apie tai, kas būtų jiems, jeigu būtų, o save... pamiršti.
Na, nepamiršti, o apsimeti, jog pamiršti. Arba įsitikini tuo.
Tačiau tai dar nereiškia, kad visi patikės, jog darai teisinga. Kartais taip lengva nuspėti Tave... net ir jei neparodai jokių ženklų. Užteko to, ką jau spėjome pamatyti...
Ir kai taip besąlygiškai tiki, jog jis elgiasi ne taip, kaip norėtų... Nesupranti, kodėl.
Argi ne laimės mes siekiame?..

Komentarai