
Kaip nebuvę...

Kaip nebuvę laimės, ramybės, ir tos harmonijos, viskas kažkur dingo, išgaravo, pranyko, paliko tik savo tamsius pėdsakus giliai giliai šaltoje žemėje... Šalta kaip ledas, atvėsus... Ji tokia pasyvi ir keista... Lygi,- ramybė išeidama ją sulygino su viskuo, nepalikdama nei grumztelio užsikabinti vilčiai, ar kam nors, ką dar galima laikyti gerumu...
Palikai mane, laime. Išėjai, ramybe. Nebegalit man į veidą žiūrėt, nepakenčiat to vaizdo jame - tų akių, tokių tuščių, ir kartu kupinų visko.. Visko, kas gera, ir nelabai, ir to žvilgsnio... Jo mano akyse pilna. Aš žinau, kaip Jūs jo nemėgstat, mačiau tai, kai paskutinį kartą bandėt pažvelgt į mane.. Ir nuo tos dienos, ieškau savo laimės kitur, bet nei vienas pėdsakas nelieka žemėj taip giliai, kaip Jūs sugebėjot palikt. Palikt, ir išlygint...
Negalima sakyt, kad harmonija neturi širdies. Ji neapsakoma, nereali, jausminga, ir tokia vienintelė.. Bet ji išėjo kartu su viskuo, kas tik buvo... Nebeliko, nėra.
Nėra, mažut, nėra... Nusiramink, lietus čia nepadės... O kur saulė? Pametei?
...

Komentarai
Prie ko čia kepsniai? tavo komentarai visai ne į temą. ;x
Štai trys kepsniai atskrenda. 😄