Nervinga šypsenėlė, truputis pakeistos nuotaikos, depresinė muzika, namų triukšmas, ir gauname mane, neramią, o gal kaip tik labai ramią, visiškai atsipalaidavusią, o gal kaip tik įsitempusią, tokią kitokią, mane, kurią nusišypsoti priverčia tik geri draugai, bent jau šiandien, kai tikrai esu kitokia, kai tikrai kažkas man negerai, ir aš nesijaučiu galinti ką nors pakeisti, tik ne aš, tik ne dabar, gal ir pakeis, ir galėsiu nusišypsoti, ilgiau, ir ne taip nervingai, kaip dabar, kad "šypsausi", ir vis prisiminus sapną, ta šypsena dingsta, atsiranda, vėl dingsta, taip ir kaitaliojasi laimė ir liūdesys, vis nesurasdami sau kas geriau, ir viena ir kita vienodai tūno širdyje, ir nežinia, kas paims viršų, ir kokia aš būsiu rytoj, bet kam man tas rytojus, jei dar šiandiena nesibaigė, nežinau, ir žinot nenoriu, ir negalvosiu apie rytojų, kad ir kaip norėčiau, negalvosiu, pasikliausiu likimu, ką man jis atneš, tikiuosi nenuskriaus, labai tikiuosi, bet bus kaip bus, ir nieko tu čia žmogau nepakeisi...

Likimas. Tikim. Kad pasikeis.
|
Komentarai
Ir viena, ir kita, Neruse, sakyčiau, yra tiesa. Kaip sakant, kiekviena tiesa vis teisesnė. :> Belieka laukti...
O įdomu.. Ar tikrai viską nulemia likimas? Ar žmogus yra pats savo likimo kalvis?? Kažkadaise būtent šitas klausimas man nedavė ramybės.. Bet niekas man į jį taip ir neatsakė..
pati pasakei isvada "pasikliausiu likimu, ką man jis atneš, tikiuosi nenuskriaus, labai tikiuosi, bet bus kaip bus, ir nieko tu čia žmogau nepakeisi..." beliak tik laukti..
Ne šunyje esmė 😘
OOO .. rintintinas ant kelio 😘