
Kuo toliau... tuo Labiau.
.bmp&w=1280&output=webp&q=82)
Ar žinojot, kas yra kiaulystės dėsnis?
Tai toks labai subtilus dalykas.
Bent jau taip mano ji.
Naiviai vildamasi, jog saulėta ir graži diena neišblės iki vakaro, baisiai nusivilia jau išlipus iš lovos.. Arba kartkartėm būna ir tokių kiaulysčių, jog norėjus ilsėtis, apipuola darbai it bitėsir dūzgia prie ausies iki kol jas visas išvarai... Kartą buvo, jog ji gavo dovanų meškiuką. Džiaugėsi, bet šis neatrodė labai linksmas. "Laikas suplėšė, vėjas išnešiojo"... Tuomet buvo labai labai pikta. Vėliau.. buvo pora dekoratyvinių statulėlių. Bet ji jas atidavė. Ir pati pačiausia kiaulystė nutiko tada... Kai ji gavo dovanų nuostabiai mielą šuniuką.
O viskas buvo taip...
Ji net nepastebėjo, kaip mažasis padarėlis pradėjo tipenti drauge. Vieną vėlyvą geltonų švieselių vakarą, kai buvo šalta šalta, ir šokančios neišsipildžiusios svajonės krito snaigėmis, krito ant jų, krito... Drauge šilčiau. Mergaitė su šuniu nepakalbės - net katės už juos geriau jaučia, kada būti šalia, kada paklausti kaip laikaisi ar kada nešti kudašių tolyn.. Taip, jie laikomi geriausiais žmonių draugais, tačiau argi užtenka, kad Tave nuolatos laižytų su džiaugsmu pasitikęs ir kviestų žaisti, žaisti, žaisti...?
Vos apsidžiaugus šuniuku, mergaitei kažkas padovanojo nuostabų meškį. Jis buvo nepakartojamas... Turėjo diidelę širdį, kurią galėdavai jausti vos priėjęs prie šio sutvėrimo.. Meškiškos letenos visada būdavo šiltos, jos taip prisiliesdavo, jog šiurpas per nugarą bėgiot pradėdavo. Šiluma visados buvo prioritetas.. Todėl kartą ji pabandė atsisakyt savo mažojo šuniuko. Du gyvūnėliai namuose nėra gera idėja. Tačiau, kaip ir būdinga meškinams, šis neparodė nei džiaugsmo, nei liūdesio dėl savo monarchijos mergaitės namuose.. Pasikvietusi atgal šuniuką, ji buvo taip užžaista jo didelių gražių akučių, jog nepastebėjo, paprasčiausiai nepastebėjo, kaip jos meškis po truputį apdulkėjo, pasidarė pilkas, blyškus, lyg po truputį nyktų iš josios rankų.. Kartą kitą atsiplėšusi nuo tų begalinių žaidimų, ji nupūsdavo dulkes, nuvalydavo savo meškį, vėl pajusdavo nuostabiausią šilumą.. Ir kartą taip prisirišo prie jo, jog tapo nebesvarbu, kas bus su josios šuniuku, jei namuose liks ne jis. Bet...
Pasirodo, meškiai vis dėlto gali judėti patys. Tik šįkart nelaiku ir ne vietoj.. Dirstelėjusi naivioji mergaitė išvydo kažkada buvusį beveik jos meškį kitos mergaitės rankose.
Ir vėl krito lietus, krito, krito, ant josios, galbūt labiau vienos, nei iš tikrųjų yra - liūdesys visada sutirština spalvas...

Komentarai