
Laimingas mano gyvenimas ir pochujistinės pažiūros

Muzikos istorijos imperijos galybės laikotarpis baigėsi... palaima...
)) gyvenimas keičiasi - ir aš tai pajutau per stipriai ir per greitai. užplūdę pavasariniai jausmai nenustygsta mano širdies kamputyje. turiu kažką daryt... bet nieko nepadarysi, žmogau, toks gyvenimas... tik tai ir girdžiu... klasiokei atsibodau, įsižiūrėjau vieną gražiausių mokyklos vaikinų, kuris (deja) yra mano klasioko brolis. dauguma pasakytų, kad nuo jo sunku atitraukti akis
bet kas man iš to?... juk tikriausiai jis jau turi merginą. ir aš net neketinu jo kabint... ir tegul
dar reikia pabūti man laisvai
kaip sakant, nepriklausomai
bet nemanau kad ilgai pavyks. klasiokai kažkokie nuprotėję taip pat. - vienas net pasakė komplimentą tokiai kaip AŠ (bent jau tą frazę "komplimentu" įvardijo tai girdėjusi klasiokė). beviltiška... Su rūkyta_šonine aš jau nebesusitinku, taigi per visą daugiau kaip vieno kilometro ilgio gatvę neturiu daugiau draugų kaip ją, ir ta pati... na... nepasirodo. Bet dėjau aš ant visų! Koks man skirtumas?... juk gyvenimas nestovi vietoje. jis juda. ir juda TIK pirmyn. Tai, kas buvo vakar, ir liks toje dienoje, šiandien - reikia galvoti ką darau, kad nepasigailėčiau, rytojus - tai nauja diena, naujas gyvenimo žingsnis. Į priekį... Jei laikas eitų atgal, jei sugrįžčiau į kokią praėjusią dieną, aš nieko nekeisčiau. Aš nesigailiu savo vakar dienos. Man jos negaila. Viską galiu pradėti iš naujo. Tik reikia tuo tikėti. Tik reikia tai žinoti. Ir sulaukti rytdienos...

Komentarai
niekas taip ir nepakomentavo...