
My happy ending..

Mes linkę į kraštutinumus, ir tai niekam, deja, ne paslaptis - laimė, liūdesys, besipinančios mintys ir visiška tuštuma galvoj, kartais apimanti depresija ar begalinis džiaugsmas niekuo, tarsi būtume išprotėję ir skraidžiotume padebesiais to, ką vieni vadina fantazijomis, kiti - realybe, treti sugalvoja dar įvairesnį to pavadinimą, o aš tai vadinu savimi - plaukiojimai padebesiais savyje - tarsi mažytis stebuklas ar savotiška laimė, besipildantys mažyčiai norai ir siekiai dideli - tiesiog begaliniai - tarsi į viską man būtų nusispjaut...
Argi mes iš ties galim apie nieką negalvot net ir tada, kai būna sunku? Daug kas pasakytų - ne. Aš sakau - taip.
Tik nuo mūsų pačių priklauso, ir nuo tų mažų bei didelių širdžių, kurias mes turim - ar būsime laimingi, ar pasiduosime tam, kur link mus stumia nedraugiška ir apgaulinga visuomenė su savo pasenusiomis ir neretai gerokai besikertančiomis su savais įsitikinimais - normomis - jos tarsi peilis nukerta bet kokią galimybę parodyti save, taigi ar mes joms pasiduosime, ar ne, niekas dar gerai nežino, nes viską kuriame šia diena, ir nors šiandien atrodo, kad pasaulis tiesiog tiesiai Tau prieš akis byra į šipulius, kurių niekada nebesurinksi, rytoj viskas gali pasirodyti juokingai beprasmiška, gražu, ar savotiškai miela, ir tuomet galima pajusti ką jaučia tie, kurie moka gyventi. Kurie turi save.
Ar girdi kaip plaka širdis? Ji jauna ir daug žadanti - bus kuo nors labai didžiu, ir gražiu - ir nušvies pasaulyje dar vieną takelį, bet tik takelį - kelių pas mus nėra - tiesiog kiekvienas kuria savo didį kelią, ir kitų atrodo mažyčiai, bet juk iš tiesų - net ir pats didžiausias kelias iš tikrųjų gali atrodyti mažytis - čia kaip su norais - patys didžiausi jie būna maži...
Nepulkit teisti už tai, kad galvoju - pirmiausia patys gerai pagalvokit, o supratę, ką turėtumėt suprasti, retas iš Jūsų vis dar norės mane teisti - tuomet jau galima, išklausysiu ir suprasiu, tris kartus įsiskaitysiu ir sulig ketvirtu suprasiu Jūsų mintis, kaip antai dabar mėginate beviltiškai suprasti manąsias... Visi žinome, kad tik geriausi draugai gali suprasti mūsų mintis pakankamai gerai...

Komentarai
hmmm... Pirmoji citata.. Nežinau, ištraukei iš konteksto, ir praranda prasmę. Pasakyk, kad neturi savo įsitikinimų - žinok nepatikėsiu 😃 ne tame esmė. Ne tame, žmogau, ką pamatei.. Antra citata.. Visiškai nesupratai esmės. Viską kuriame šia diena, o ne gyvename, naudojamės ja. Ką sukursime šiandien, tą turėsime rytoj. Ir asmeniškai MAN, ir DABAR, tai TIKRI draugai suprasti turi. Ne esmė, toleruoja tai ar ne, bet supratimas yra svarbiau. Tik supratęs žmogus gali objektyviai teisti.
"ar pasiduosime tam, kur link mus stumia nedraugiška ir apgaulinga visuomenė su savo pasenusiomis ir neretai gerokai besikertančiomis su savais įsitikinimais - normomis". Nori ar nenori, gyveni šiam pasaulyje, vadinas vienoje žmonių bendruomenėje, ir daryti ka nori niekada negalėsi, nes vienaip ar kitaip turėsi paklusti kažkieno o ne savo taisyklėms, o tas jaunatviškas išsidirbinejimas ankščiau ar vėliau praeis. "niekas dar gerai nežino, nes viską kuriame šia diena, ir nors šiandien atrodo, kad pasaulis tiesiog tiesiai Tau prieš akis byra į šipulius, kurių niekada nebesurinksi". Gyventi šia diena vienaip ar kitaip reiškia nesekmę, ko gali tikėtis iš savo gyvenimo rytoj, jei tau svarbiau kad tik šiandien būtų gerai. Geriausi draugai gali toleruoti o ne suprasti. Išaugsi tu iš šitų savo nesamonių, o jei ne, tada man labai tavęs gaila, pražusi gyvenime.