
My happy ending..
Lyg visą gyvenimą lauktumei skambučio, įrodysiančio, jog esi ne vienas...
Ar kada žiūrėjai baimei į akis, sakydamas, jog Tau tas pat?..
Ar kadanors buvo prisilietimas toks švelnus, jog susigraudintumei?
Ar kada Taip jauteis?

Vingiuotas šilkinis siūlas išriraizgė lyg gija - chromatinas - viso gyvenimo esmė ir užraktas.. Toje gijoje užrašytas buvęs mūsų likimas, o ką mes dar tik atrasime - mūsų rankose, iš mažų juostelių nuvysime tolimesnę šilkinę giją...

Vis belaukiant, kada vėl išvysime tas akis. Kada vėl išgirsime Tą balsą.. Galbūt atodūsį nuovargio, ar susižavėjimo, bet visąlaik tokį pat šiltą ir gyvą. Kaskart iš naujo apsidžiaugiant, jog vėlei gali apkabinti savo Angelą, jį stipriai suspausti glėbyje... ir jis už tai nepyks. Ne ne ne. Tai bus smagu. Nes mes žinome, kad būsime drauge. Ilgai.
Buvo, kartą, kai raizgėsi gija velniškai trapi, taipogi buvo, kai, rodos, ji beveik trūko nutrūko, dar, lygtais, buvo tiek daug, bet daugiausia - džiugių akimirkų, blizgaus sidabro dulkėmis nusėdusių laimės kruopelyčių ant likimo gijos, suvijusios mus drauge.
Ir kai prisimeni visus tuos kartus, kai matei tas angeliškas akis, matei tą žvilgsnį - vienintelį dalyką, vertusį besąlygiškai netikėti visomis liūdnomis naujienomis... pasidaro graudu nuo kiekvieno prisilietimo - tu žinojai, gal ne tiek buvai tuo įtikėjęs, kiek jautei. Žinojai. Kad tavo Angelas kažkada sugrįš pas Tave.

Nes to paprasčiausiai nenuslėpei net ir po šalčiausia kauke, mielasai.

Komentarai