https://images.elfwood.com/art/s/w/swee/brokenheart.jpg

Ar kas bent įsivaizduojate, kaip skauda gyventi nežinioje?
Aš įsivaizduoju. Tas jausmas, rodos, valgo Tave iš vidaus, vėliau supranti, jog pradėta valgyt ir išorė, tačiau tada jau per vėlu - nebeliks žmogaus. Nuo bet kokių veiksmų ar nežinios kraštų ieškojimų Tave sustabdo, stumia atgal, į gilumą šio amžino miško.. Lyg galėtumei išeiti - tačiau nėra kur. Ir kai taip velniškai sunku ką nors dar priimti ar pamesti, kai norisi sustingti laike, ir kartu paleisti jį skrieti nevaldomai, pasijunti toks vienas šiame beribiame pasaulyje - visi aplinkuj zuja savo vienkartiniais reikalais, o Tavo, rodos - vieno, širdis daužosi tik nežinios pragaran vedama...
Graužatis, ta gyvatė, vijasi apie visą kūną, tarsi jai būtų niekada negana... Nerimu persisunkusios mintys, nebylus klausimas "kodėl?...", besipinantys pirštai - visa veda iš proto, kartais norisi rėkti iki užkimimo, pabėgti kur nors toli nuo visų šių nebylių maitėdų, nuo to nuolatinio nerimo, nuo gyvatės, kuri, rodos, visąlaik tūno manyje, neleisdama pakelti lūpų kampučių. Tačiau aš susilaikau - viltis visada miršta paskutinė.
Šviesios dienos norisi visada, šilumos, užuovėjos, supratimo. Tai viskas, kas man liko, kas liko iš trupinių gyvenimo, kuris griūva vos pradėjęs kurtis.. Tai viskas, ką kadanors teišvys kiti, vien tik dėl amžinos gyvatės, iki kol ši išspaus paskutinį kvapą.

Beveik kasdien mano rajone miršta po žmogų. Aš žinau, nes šunys kaukia. Kraupoka, ar ne?... O man keista, kaip gyvūnai tai jaučia. Žavu. Atrodo, niekada nesi matęs padarėlio, o jis žino, kada Tu palieki šį pasaulį. Tarsi pro juos praeitų visos šmėklos, lyg garbės ratą dangun link sukdamos.
Kadanors šunys kauks ir man. O kolkas... Džiaugiamės, nuo lavonų nuslinkusiom gyvatėm.

https://k53.pbase.com/o6/88/582688/1/85201494.TL4pBCuz.0greens2877.jpg

Komentarai