
Negyvenus.. nežinosi.

Pakšt! lašelis Tau ant skruosto..
Pakšt! ant kito..
Pakšt! tavąsias lūpas atgaivino..
Pakšt! kad šitaip lytų amžinai...

Užmerk akis - pažvelk į sodriai raudoną vasarinį dangų, tokį ryškų, tarsi nudažytą specialiai mums;
Šūkauk kaip pašėlęs - išgirsk iškalbingą tylą, dainuojančią lietaus lašais tą nuostabią melodiją, kurios galėčiau klausytis amžinai, sėdėdama kokiam jaukiam kamputy pasaulio, didelio ir pilko, kur tik Tu gali praskaidrinti dieną...
Ša! netark nė žodžio - pasakyk man viską, ką jauti, ką jaučiu aš, kalbėkime jausmais.
Sulaikyk kvėpavimą amžiams - tegul tai būna paskutinis mano noras.

Komentarai
Pasaulis toks spalvotas, kad iš jo liko tik pilka susimaišiusių spalvų dėmė.
Pasaulis juk ne pilkas. Tas pats raudonai nudažytas dangus, tyla, vėjas, kartais net žmonės ir jų mintys - visa tai spalvos.