Visi kalba, visi daug daug kalba, ištisai, ir apie tą patį, nesvarbu, ką jie kalba, jie tik kalba, ir aš juos visus girdžiu, bet man nė motais, jie kalba ne su manim, ir mano mintys kažkur toli, kažkur kitur, visai ne ten, mokykloje, klasėje, bet kažkur kitur, ir aš galvoju apie viską iš eilės - apie save, jį, ją, juos, apie visus - pažįstamus, draugus, ir taip gera kartais atsiriboti nuo visko, nuo visiškai visko, būti tik su savim, ir galvoti tai, ką noriu, ir niekas mano minčių nežino, nežino, ką iš tikrųjų aš galvoju, ir niekam neįdomu, nes kiekvienas mes galvojame apie save, ir tik kartais pagalvojame apie kitus, apie mums brangius žmones, kurie kartais mums atrodo kaip visas pasaulis, tokie brangūs, vieninteliai, nepakartojami, ir tada širdį užplūsta tokia miela šiluma, džiaugsmas, ir pasidaro taip gera, nes žinai, Žmogau, kad Tu kažkam dar rūpi, ir Tau kažkas dar rūpi, dar yra dėl ko gyventi, ir tas žinojimas kartais išmuša iš po kojų žemę...
|
Komentarai
Dabar supratau, Puge, tik dabar - apie ką tu sakei "nepakartojama"... 😘 Man prireikė daugiau kaip pusmečio, kad tam suprasčiau. o.O
puge <<< kaip suprast? 😘
"dar yra dėl ko gyventi, ir tas žinojimas kartais išmuša iš po kojų žemę..." NEPAKARTOJAMAAAAA
šiaip, mūsų lietuvių kalbos mokytoja irgi lieptų visa tai aiškint, bet kad pusė viso to yra nepaaiškinama... 😄
(musu lieruviu mokytoja lieptu paaishkint visa shio sakinio skyryba... todel ir nemegstu ilgu sakiniu...)