
Pyp, pyp, pyp. Užimta. Pyp, pyp, pyp.
Šlykštus jausmas.
Kai, rodos, visą laiką skiri apmąstymams, beviltiškoms spėlionėms, pasiteisinimams ir pateisinimams, o kiti į tai, rodos, žiūri pro pirštus. Pamatai, ką labiausiai bijai išvysiantis, ir kojas pakerta, pakyla pulsas, rankos puola drebėt, ir nebematai kelio pirmyn.
________________________________________
Mažoji mergaitė nusprendė nueiti apsipirkti. Jos neišpasakytas naivumas ją nuvedė prie baltosios pilaitės, tokios didelės ir visiems gerai žinomos. Iš pažiūros, diena buvo labai graži, gal kiek debesuota, tačiau tai juk mums netrukdo, kol nelyja, ar ne?... O ir šypsena naivų veidelį puošė, plati ir tuščia, lyg iš tiesų buvo įtikėta, jog pasaulis gražus, o saulutė visada švies taip pat skaisčiai. Tačiau taip būna tik pasakose... Tiek nedaug tereikėjo, jog dangus apsiniauktų juodais debesim, tiek nedaug tereikėjo ašarai išriedėti, tiek nedaug tereikėjo, tik pamatyti ir netikėti...

Nori nužudyti žmogų? Priversk jį įsimylėti.

Komentarai