
Spalvos.

Tamsa. Juoda. Prašneka ji:
-Paleiskit mane. (apšviečia jos ryškų geltonai baltą siluetą) Aš nenoriu čia būti. Nenoriu grįžti čia kasdien, nenoriu matyti to, ką matau, nenoriu, NENORIU!
Išbėga. Užgęsta apšvietimas. Iš niekur balsas, jo.:
-Tu būsi čia, ir kiekvienu savo krustelėjimu jausi naštą, spaudžiančią tavo pečius, jausi viską, ką padarei, nori tu to ar ne - man nusispjaut - tu kentėsi ir gali man neaiškint apie savo teises ar pareigas nes tai manęs nei kiek nejaudina.
Ryškėja neaiškus jo siluetas. Juodai baltas.
Tuomet apšviečiama ji.
-Nenoriu kentėt, kiek aš galiu kartoti? Aš nenoriu viso to matyti, girdėti, šis pasaulis ne man, aš ne čia turiu būti, čia man ne vieta. Nepriversi manęs. Aš turiu savą pasaulį, ir kiekvienas beprasmis tavo žodis ištartas man nieko nereiškia. Aš tik nenoriu matyt praeities, nenoriu nieko matyt, išskyrus dabartį, tebūnie taip, ir aš pasiliksiu...
Užgęsta šviesa ir jo nebesimato:
-To nebus! Pasilik. Pasilik, ir stebėk griūvantį savo pasaulį. Atiduok viską, bandyk susigrąžinti prarastuosius, tikėk savo nesamais dievais, apsimesk kad gyveni gerai, savam iliuzijų pasaulyje, savo tuštybės ir griuvėsių krūvoje, tarsi tai būtų tavo mylimiausias ir saldžiausias guolis.
-Aš to nepakęsiu.
Abu sueina, susikabina rankomis. Raudonoj šviesoj. Jis:
-Ir nereikia.
Žiūri vienas į kitą, užgęsta šviesa.

"-Kas tau?
-Nieko, tik šiaip, šiza..."

Komentarai
Šedevras, pakeitęs daug. Per daug.