Taram taram.
M. Vilutis.
Rodos, mus visada mokė nepasiduoti ir žengti pirmyn. Rodos, tai visatos esmė, todėl gyvuoja žmonės, todėl visi turi ką veikti, todėl nekyla visuotinė panika, ir taip toliau, toliau, toliau... O kas atsitinka su tais, kurie netiki utopija? Rytojus nebus gražesnis, visi mes mirsim, niekas nepasikeis, o žmonija tik nusiris dar vienu dideliu laiptu žemyn... Mes nebekovojame. Plaukiame pasroviui, slapčia galbūt tikėdamiesi kokios išganingos konfrontacijos su suknvežimiu ar bent naujametiniu fejerverku.. O akys tėra du stikliniai rutuliukai, nežinia į ką nukreipti - tolyn pro jus, toliau už šaltas mūrines sienas, toliau, už Paukščių Tako...
Kas, pamatęs šiuos pilkšvus smogu apsitraukusius krištolo spindesius, norėtų eiti kartu. Kas, pamatęs tą desperatišką žvilgsnį, stengtųsi jį suvokti.
Tas pat, kas nertųsi iš kailio neprarasti šių pilkų žvaigždių kelrodžių, kad patsai nelauktų išganymo.
-Darosi šalta.
-Taip, labai. Gal ne tiek lauke, kiek viduj.
-Nieko, sako, būna.
-Ir bus...

Komentarai
Xpo << arba plagijavimas, jei tos mintys būtų parašytos/pasakytos.
Irrma rašė: Matyt, taip jau ir turėjo būt šičia, su tais visais žodžiais, nes, matyt, taip aš pagalvojau. Ar ne?
Rūko << čia viskas tvarkoj... Xpo labai diskutuot nori, tai mes ir diskutuojam... 😘
Bet gi nieks ir nesako, kad turėjo būti kitaip. Aš už taiką pasaulyje.
Matyt, taip jau ir turėjo būt šičia, su tais visais žodžiais, nes, matyt, taip aš pagalvojau. Ar ne? Galima būtų ir paprasčiau, nesiginčiju, bet stilius jau yra mano reikalas, oaš jį palikau būtent tokį.
Irrma rašė: Xpo << Jei iškrenta gyvūnas, į kurį tu stovėjai atsisukęs, tu praktiškai nugrūdamas prie borto į jo vietą, ir negalėdamas apsisukti stebi jį krentantį.
Dievuliau, kiek protingų žodžių, kokios sakinių konstrukcijos... Prisipažinsiu, be dialogo nieko nebūčiau supratus. O jisai patiko, ir aiškus toks. Ir įtikinantis.
Xpo << Jei iškrenta gyvūnas, į kurį tu stovėjai atsisukęs, tu praktiškai nugrūdamas prie borto į jo vietą, ir negalėdamas apsisukti stebi jį krentantį.
Ne, tu nė per kur neteisi. Atskleisiu tau paslaptį, viskas yra visiškai ne taip kaip tu sakai. Iš tikrųjų pasaulį valdo keliolika nojų, kurie vairuoja savo arkas su mumis, gyvuliais. Gal jie ir turi kokių tikslų, bet ką mes, gyvūnai, toj arkoje galime suprasti, kai esame susigrūdę ir matome vienas kito pasturgalius arba veidus. Mes akivaizdžiai plaukiame pasroviui. Kartais, neatlaikęs spūsties, koks nors gyvūnas iškrenta iš arkos, bet mes nematome, kas jam nutika, nes prieš mūsų akis tik veidai ir pasturgaliai. Toliau nei borto kraštas mes nežvelgiame. Ir tai yra tiesa.