Ten, kur mano siela jau senai skrajoja...

Už lango nė debesėlio... Taip gražu, tylu... taip, tarsi tai tyla prieš audrą... Bet jokios audros... Tik monotoniškas judėjimas... Atgal... Ne. Tai stovėjimas vietoj. Ir monotoniškas lingavimas, tarsi judu... tai taip nuobodu... Bet liko tik savaitė, ir aš lekiu... Lekiu ten, kur šita kvaila monotonija įgaus prasmę, taps kažkuo apibrėžtesniu... Ten, kur mano siela jau senai skrajoja, laukia, kada ten pateksiu visa... O tada... jokių telefonų, kompiuterių, televizorių... tik aš ir žvaigždės naktį, tik aš ir muzika... ir jokių kvailų pažįstamų, išzyziančių man visus nervus...

Komentarai

Irrma

taip... pailsėti tikrai norisi - jau užkniso visa ta rutina. 😃

LioneSs

šaunu, kad tu skrajosi ten, kur ir tavo siela 😘 dažnai atsibosta tie "kvaili pažįstami". bet ką jau padarysi... turėsi gerą progą nuo jų pailsėti 👍 sekmės 😆