
Vadink mane kaip nori. Aš.

Kartais norisi paimt ir tėkšt mobilų į sieną, kad šis nustotų drebėt, kai to visai nereikia. O kai reikia, jis tyli. Jis paprasčiausiai žino, kada man reikia tylos, ir jos neduoda. Prisipažinkit, kas jį užkerėjot??? Et...

Noriu gyvent. Aš negyvenu, aš tik esu. Tas buvimas mane nervina. Nenoriu būti, noriu gyventi. Kad taip, galėčiau sau paimt ir įkvėpt tai. Būtų juk neblogai. Bet ką aš čia sapalioju per nesąmones... Bet kad daugiau niekas nesigalvoja. Šiaip, tiek daug minčių, kad jų nesugebu atskirt...

Aik tu ... ... jau galutinai ... mane, dink man iš akių, kad nematyčiau, nepalik jokių žymių kad čia buvai, štiš, tolyn, kad nematyčiau, nejausčiau, nežinočiau... Turėk omeny, kad tu visko nežinai. O rūpiu aš tau kaip šuniui vazonas. Dėk skersą, nors gal tu jau taip ir padarei. Netikėk manim. Kartoju tau, netikėk manim, nepasitikėk. Paskutinis kvailys tiki tokia kaip aš, o tu nori jo vieton, aš tau neleisiu, netikėk manim, buvo sakyta tau. Ką tu?

Komentarai
Paskutinė pastraipa žavi... 😄 "įsipaišo" į kontekstą 😃 😄