
Vainty.

Tamsus ir šlapias oras už lango, depresinga muzika namie, mintys galvoje, jausmai širdyje, uždaryti ir palikti, kuriuos vis prisimenu, nors ir ne itin noriai, bet juk reikia, deja, juk reikia - nejau žmogus bejausmis gyvensi, ar tai nerodydamas jausmų,- juk nėra taip jau lengva, ir prisimeni tuos laikus, kai saulė skaisčiau švietė, gėlės ryškiau žydėjo, vėjas švelniai plaukus draikė, ir norisi pasukt laiką - vis dar norisi tai padaryti - ir sugrąžinti tą spalvotą pasaulį atgal, čia, į širdį, kuri atrodo užmigo "vasaros miegu" ir nežinia kada pabus, nors ir judina ją visi, žadina - "kad tik toji atsikeltų, nuo mano rankos", ir keisti man atrodo tie norai, juk ne nuo jų priklauso tokie dalykai (juk tikrai ne nuo jų), o nuo manęs, nuo pačios širdelės, kada ir prie ko ji panorės pabusti...

Nekreipkit dėmesio į tos naivios mergiūkštės sapaliones, ji nežino ką sako, ji net nežino savo vardo. Ji banali, ji neturi savo nuomonės, ji nemoka tvarkytis gyvenime pati, ji kvaila, galvodama, kad kažkam dar labai rūpi,... Ji. Visur ji. Galvoja tik apie save, nemato aplinkinių, net nenutuokia kas dedasi žmonių galvose, ji nepažįsta nieko - visiškai. Ji - tuštybė. Tokia švari, visiškai balta, nė kruopelytės kito jausmo, tik ta naivi, visus gąsdinanti tuštybė.
Tokia jau aš esu.

Komentarai