Jausmų pus trečio šimto/redaguota

Kai dingsta intriga,
Ir lieka paskutinis šansas..
Kai ateina pabaiga,
Ir meilės baigiasi seansas.
Žaidėjų tyloje,
Nelieka nieko rimto...
Tik vieno širdyje,
Jausmų pus trečio šimto.
Užstrigę tarp eilių,
Kalbėti nebemoka,
Tarp spindinčių akių,
Švieselės mažos šoka.
Prie nuleistų delnų,
Staiga ranka priglunda..
Ir tarp širdies gelmių,
Čia meilė vėl pabunda.
Kvailoka intriga,
Ir naujas meilės seansas..
Dar visko tik pradžia,
Nepaskutinis šansas.
Glėby jaunų jausmų,
Širdis kvatot nestoja.
Iš mylimo delnų,
Ištrūkt ji negalvoja.
Gal bus dar Dejavū,
Ne vieną ir ne kartą..
Suklysti nesunku,
Bet nemylėt neverta.*

**
Akmuo.Suspaudęs Jos širdį,neleidžia jai kvėpuoti.
Niekas nedžiugina.Jausmų maišatynė,purvini žodžiai,beprasmėj tyloj
skęstančios mintys...
Akių šviesa,nušvietusi Jos veidą,prakalbinusi Jos kuklų šypsnį veide,
Jos dusliai stuksinčią širdį.
Nutirpusios kojos,raudonis išdažęs žandukus ir paslaptingas šypsnis
dengia Jos vidų,bet neilgai.
Paaštrėja prisirišimo ir pasiilgimo jausmas,Ji vėl užsideda kaukę,
įjungia stabilumo būseną,stengiasi kovoti su graužatimi.
Bet kažkoks brudukas graužia iš vidaus ir nors tu ką.
Taip kelias ištisas valandas.
Kol pasirodo Jis.
Jis čia...ir jai daugiau nieko nereikia,
tik Jo buvimo šalia...ir graužimas staiga pavirsta
šimtu drugelių,kurie skraido pilvuko platybėse,
kutena visus šonus,išbando net širdies jautrumą.
Ji myli..myli taip,kaip jau seniai mylėjo,tik dar
keliasdešimt kartų labiau.
Ji pasiilgsta..pasiilgsta lyg pražilęs senelis, savo vaikystės dienų,
pirmųjų pavasario išbraidžiotų balų,pirmosios darželio meilės,
pirmųjų šokių,jaunystės bučinių...
Ji pasiilgsta taip,kaip niekas kitas,
nes Ji pilna tyrų jausmų.
Be Jo,Ji gyvena kasdieniškoj nostalgijoj...
nes Jis[Jos]-Akių šviesa*

Komentarai